Ke­lio pradžia

Moks­lo vy­rui, be­veik visą gy­ve­nimą pra­lei­du­siam gūdžia­me šiaurės Lie­tu­vos pa­kra­š­ty­je ne­to­li Žei­me­lio, bu­vo lem­ta iš­vys­ti šį pa­saulį to­li­mo­je sak­sų žemėje. Jo tėvai, Ge­du­č­ių dva­re­lio šei­mi­nin­kai, tuo me­tu vy­ko pa­si­gy­dy­ti ir pa­si­sve­č­iuo­ti į protėvių gim­tinę. Apie gar­vežį, rie­dantį plie­ni­niais bėgiais, tais lai­kais dar nie­kas ne­bu­vo girdėjęs¹, tad ke­lionė ar­klių kin­ki­niais bu­vo il­ga ir var­gi­nan­ti. 1785 me­tų vi­duržie­my­je, sau­sio 20 die­ną, jiems stab­telėjus Leip­ci­ge, gimė sūnus. Šis iš pri­gim­ties sil­pnu­tis pa­darėlis bu­vo ne­del­siant pa­kri­kš­ty­tas Chris­tia­no Jo­han­no Diet­ri­cho var­dais². At­si­ra­dus nau­jiems rūpe­sč­iams, te­ko to­lesnę ke­lionę atidėti. Pa­si­ta­ru­si Grot­thus­sų šei­ma nu­sprendė Leip­ci­ge šiek tiek pabūti. Be to, rim­tes­nio gy­dy­mo rei­ka­la­vo pa­blogėju­si tėvo svei­ka­ta³.

Jau­nų­jų tėvų bi­č­iu­lis, pla­č­iai žino­mas vo­kie­č­ių ra­š­y­to­jas Chris­tia­nas Fe­li­xas Weis­se (1726-­1804) la­bai ori­gi­na­liai pa­sirūpi­no nau­ja­gi­miu: ap­si­lankęs pas Leip­ci­go uni­ver­si­te­to rek­to­rių Sa­mu­elį Mo­rusą⁴, jis iš­rei­ka­la­vo sa­vo kri­kš­tasūniui stu­den­to pažymėjimą ­ Insc­rip­tions-Dip­loma. To­kiu gan ne­tikėtu būdu būsi­ma­sis moks­li­nin­kas, vos su­laukęs pen­kių die­nų amžiaus, „ta­po“ stu­den­tu. Uni­ver­si­te­to mat­ri­ku­lo­je bu­vo įra­š­y­ta: C. J. D. Grot­thuss Lip­sien­sis (leip­ci­gie­tis). Tar­si nu­jaus­da­mas kri­kš­tasūnio at­eitį, Weis­se taip užbai­gia sa­vo lai­šką, ad­re­suotą kūdi­kio tėvui: „Čia jau yra vi­sos ga­li­mybės my­li­mam sūnui įgy­ti di­desnį nei jo tėvo iš­si­la­vi­nimą, ir baig­da­mas ta­riu Amen“⁵.

Mažajam Grot­thus­sui taip ir ne­te­ko pa­tir­ti tėviš­kos glo­bos. Tik sugrįžus iš ke­lionės Ewal­das Diet­ri­chas Grot­thus­sas 1786 m. pa­si­mirė. Jį nu­kan­ki­no li­ga, lem­tin­gai per­si­da­vu­si jo įžymia­jam pa­li­kuo­niui.

Kal­bant apie Grot­thus­sų gi­minės iš­ta­kas vertėtų pri­si­min­ti, kad XII­-XI­II a. be­si­veržian­tys į Bal­ti­jos pa­krantę kryžiuo­č­ių pul­kai pa­vergė Dau­gu­vos ir Gau­jos upių žio­ty­se gy­ve­nu­sią ly­vių gentį. Vėliau vi­sos or­di­no užka­riau­tos žemės – da­bar­tinės Lat­vi­jos ir Es­ti­jos te­ri­to­ri­jos – pradėtos va­din­ti Li­vo­ni­jos var­du. Ka­dai­se lais­vai čia gy­ve­nu­sią gentį vėliau pri­minė tik šis žemių pa­va­di­ni­mas.

Ly­vių kra­š­te Grot­thus­sų iš­ta­kos ap­tin­ka­mos XV a. tarp Li­vo­ni­jos or­di­no bro­lių –­ iš­ei­vių iš Vest­fa­li­jos. Tai bu­vo lai­kai, kai ne­to­lie­se esa­nč­ių Biržų žemės val­do­vai, didžiai mo­ky­ti ir narsūs Rad­vi­los, spa­rč­iai ėmė plėsti sa­vo įtaką ir ga­lią. Vest­fa­li­jo­je ne­to­li Nord­kir­che­no Grot­thus­sų šaknys sie­kia XII a.⁶ Vėliau jie sėkmin­gai įsit­vir­ti­no Ku­rše, turėjo Li­vo­ni­jo­je bei Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tystėje au­kš­tus pos­tus. Il­gai­niui Grot­thus­sai ta­po įta­kin­gais žem­valdžiais Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos pa­ri­by­je. Čia jų val­dos siek­da­vo Biržų žemes ir net įsib­rau­da­vo į jas.

Pri­min­si­me dar ke­lis is­to­ri­nius fak­tus, ku­rie, pie­š­da­mi sąsa­jų pa­no­ramą, pra­tur­tins mūsų temą. Tais me­tais, kai Mažvy­do „Ka­te­kiz­mui“ su­ka­ko 32-ji o Lie­tu­vos Sta­tu­tui – 50 me­tų ir kai Jo­nas Bretkūnas ga­lu­ti­nai pa­si­ryžo į lie­tu­vių kalbą iš­vers­ti Bib­liją, gimė Ot­to Grot­thus­sas (1579­-1652) – vie­nas iš būsi­mo­jo moks­li­nin­ko protėvių. Ot­to vai­kystės lai­kais Kris­tu­pas Rad­vi­la Perkūnas, kilęs iš jau minėtos Biržų gi­minės, rei­škėsi kaip LDK di­dy­sis et­mo­nas, tu­rin­tis ver­tingą Li­vo­ni­jos ka­ro pa­ty­rimą ir ta­len­tin­gai val­dan­tis ge­rai pa­reng­tas ka­ri­nes pajėgas. Ot­to Grot­thus­sas, įgijęs iš­si­la­vi­nimą Ros­to­ke ir po­li­tinės veik­los pa­ty­rimą Ku­ršo au­kš­tuo­menės in­tri­go­se, ener­gin­gai va­do­va­vo sa­vo kra­š­to di­duo­me­nei po­li­tinėse rie­te­no­se su Ku­ršo ku­ni­gai­kš­č­iu. Kai se­ny­vas ir jau pa­liegęs Ot­to Grot­thus­sas vis il­giau užsisėdėda­vo sa­vo dva­re, Jo­nu­š­as Rad­vi­la (Kris­tu­po sūnus) 1648 m. su­mušė ties Mo­zy­riu­mi Bog­da­no Chmel­nic­kio pul­kus. Po tre­jų me­tų Ot­to Grot­thus­sas at­gulė amžino po­il­sio. Taip su­ta­po, kad jo mir­ties me­tais užsis­pyręs ir smal­sus lie­tu­vis Alek­san­dras Ka­ro­lis Kur­š­ius⁷, vėliau pa­garsėjęs kaip didžiai mo­ky­tas vy­ras ir kaip pir­ma­sis Niu­jor­ko mo­kyk­los rek­to­rius, pradėjo stu­di­jas Leip­ci­go uni­ver­si­te­te⁸.

The­o­do­ro Grot­thus­so se­ne­lis Jo­han­nas Geb­har­das (1716-1771), tęsian­tis Grot­thus­sų iš Run­dalės (Ru­hen­thal) gi­minės li­niją, valdė Liel­ber­ke­no dvarą. Jo sūnus Jo­han­nas Ul­ri­chas (1753-­1815) žino­mas kaip įta­kin­gas Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­liaus ka­mer­he­ris ir pas­ku­ti­nio Ku­ršo ku­ni­gai­kš­č­io Pe­te­rio von Bi­ro­no dva­riš­kis, daug dėme­sio skyręs Pe­te­rio aka­de­mi­jos Jel­ga­vo­je (tuo­met – Min­tau­ja) stei­gi­mui. Jis kurį laiką rei­škėsi kaip ak­ty­vus Lie­tu­vos liu­te­ro­nų Si­no­do sek­re­to­rius, su­gebėjęs įsi­terp­ti į jung­tinės vals­tybės ka­ra­liaus dvarą. At­sidėko­da­mas ka­ra­liui už ka­merh­e­rio ti­tulą, Jo­han­nas Ul­ri­chas sukūrė po­etinę odę „Sta­nis­laus Au­gus­tus“. Ne­tru­kus, stiprėjant po­li­ti­niams vėjams iš Ry­tų, jis jau rašė odę ki­tam val­do­vui – Je­ka­te­ri­nai II. Tai­gi šiam Grot­thus­sų gi­minės vy­rui, pri­ta­ru­siam Ku­ršo pri­jun­gi­mui prie Ru­si­jos, pa­vy­ko 1795 m. įsi­tai­sy­ti nau­jo­jo šei­mi­nin­ko – Ru­si­jos im­pe­ra­torės – dva­re.

Vy­res­ny­sis sūnus (The­o­do­ro tėvas) Ewal­das Diet­ri­chas (1751-­1786) ne­norėjo tęsti gi­minės tra­di­ci­jos – tap­ti ka­riš­kiu ar vals­tybės veikėju. Būda­mas sil­pnos svei­ka­tos, jis lin­ko į mu­ziką, gam­tos moks­lus, li­te­ratūrą, mėgo rink­ti įvai­rias ko­lek­ci­jas, o ypač sve­č­iuo­tis užsie­ny­je; Ku­ršo kra­š­te jis pa­garsėjo kaip ge­ras pia­nis­tas, im­pro­vi­za­to­rius ir kom­po­zi­ci­jų kūrėjas. Lan­ky­da­ma­sis pas įžymųjį vo­kie­č­ių fi­lo­sofą ir ra­š­y­toją Mo­sesą Men­del­ssohną su­si­drau­ga­vo su Jo­ha­nno Se­bas­tia­no Ba­cho sūnu­mi – gar­siu kom­po­zi­to­riu­mi ir mu­zi­kan­tu Ema­nu­e­liu⁹ bei ki­tais vo­kie­č­ių švie­suo­menės at­sto­vais. Ne vieną Ewal­do Grot­thus­so pa­ra­š­ytą mu­zi­kinį kūrinį yra at­likęs jo bi­č­iu­lis Ema­nu­e­lis¹⁰.

Ewal­do žmo­na Eli­sa­beth Ele­o­no­ra (1755­-1831) (The­­o­do­ro mo­ti­na) bu­vo ki­lu­si iš ki­tos to­li­mesnės Be­rž­ta­lio (Bers­teln) Grot­thus­sų šakos. Ge­du­č­ių dva­re­lis¹¹ – tai jos tėvo, valdžiu­sio Ga­la­muižos dvarą, krai­tinė do­va­na. Ewal­das ir Eli­sa­beth 1784 m. iš­vy­ko į ke­lionę, ku­rio­je vieną dieną juos pa­svei­ki­no nau­ja­gi­mio – būsi­mo­jo moks­lo vy­ro – riks­mas¹².

Mažasis The­o­do­ras au­go tarp protėvių il­gai kaup­tų kny­gų ir tėvo su­rink­tų au­ga­lų bei mi­ne­ra­lų ko­lek­ci­jų. Su ki­tais vai­kais jis ne­ben­dra­vo, nes ne­ra­do tarp jų ben­dra­mi­nč­ių. La­bai mėgo pie­š­ti ir ta­py­ti. Ne­galėda­mas Ge­du­č­ių užkam­py­je gau­ti dažų, ėmėsi pats juos ga­min­ti. Taip čia pra­sidėjo jo tie­sio­ginė pažin­tis su įvai­rio­mis medžia­go­mis ir jų ap­do­ro­ji­mu. Ty­liai, ne­pa­ste­bi­mai prie ber­niu­ko artėjo che­mi­ja ir jos in­tri­guo­jan­tis pa­sau­lis.

Bauskė ir Jel­ga­va, ku­rio­je gimė jo tėvas, bu­vo leng­vai pa­sie­kia­mi mies­te­liai. Ten jau­na­sis Grot­thus­sas su­si­drau­ga­vo su sa­vo ben­dra­amžiu Hein­ri­chu Bid­de­riu¹³ – Jel­ga­vos vais­tinės pa­meist­riu. Pri­sis­kaitę įvai­rių far­ma­ko­lo­gi­jos bei che­mi­jos kny­gų, jie at­li­ko ne vieną ban­dymą. Jau­nuo­liai žavėjo­si che­mi­ja, o The­o­do­rui ji ta­po užsiėmi­mu, nulėmu­siu jo to­lesnę biog­ra­fiją.

Jel­ga­va bu­vo rei­kš­min­gas to kra­š­to veik­los cen­tras, turėjęs stip­rią vi­du­rinę mo­kyklą – Pe­te­rio aka­de­miją. Tuo me­tu šiek tiek pra­kutę mies­tie­č­iai domėjo­si al­che­mi­ja, didžia­vo­si bet ko­kia efek­tin­ges­ne che­mi­jos iš­mo­ne. Pri­min­si­me, kad XVI­II a. pa­bai­go­je Ry­go­je ir Ku­ršo mies­tuo­se bu­vo ma­din­ga far­ma­ci­nin­kams im­tis sa­va­ran­kiš­ko ti­ria­mo­jo dar­bo. Jie net bu­vo pri­ski­ria­mi moks­li­nin­kų (Ge­lehr­te) sluoks­niui¹⁴.

Da­bar ke­li žodžiai apie Jel­ga­vos mo­ky­toją Be­seke, turėjusį įta­kos jau­na­jam Grot­thus­sui. Nuo pat Pe­te­rio aka­de­mi­jos įkūri­mo iki sa­vo mir­ties Jo­han­nas Mel­chio­ras Got­tlie­bas Be­se­ke (1746-­1802) ėjo teisės pro­fe­so­riaus¹⁵ pa­rei­gas. Tai bu­vo pla­č­iai iš­si­la­vi­nu­si, ori­gi­na­li as­me­nybė, ku­ri ne tik domėjo­si dar ir che­mi­ja, zo­o­lo­gi­ja, fi­lo­so­fi­ja, bet ir rašė šiais klau­si­mais. Jis domėjo­si elek­tros rei­š­ki­niais, pa­laikė ry­š­ius su Ales­san­dro Vol­ta. Be­se­ke iš­lei­do vei­kalą „Trans­cen­den­ta­linės che­mi­jos met­me­nys“ (1787)¹⁶. Re­mian­tis elek­tros­ta­ti­kos rei­š­ki­niais, kny­go­je ke­lia­ma min­tis, kad vi­sas gam­tos pa­sau­lis, vi­si jo kūnai įvai­riai judėda­mi, suk­da­mie­si ir trin­da­mie­si įsie­lek­tri­na. Elek­­tra yra vi­sų rei­š­ki­nių priežas­tis. Ki­to vei­ka­lo „Gam­­ta­moks­lio is­to­ri­ja“ (1802)¹⁷ įžan­go­je Be­se­ke rašė, kad šeš­io­lik­me­tis Grot­thus­sas iš Ge­du­č­ių ir jo bi­č­iu­lis Bid­de­ris jam tal­ki­no šia­me dar­be ir galbūt tęs jo pradėtus dar­bus. Vi­sa tai liu­di­ja, kad Grot­thus­sas turėjo gerą progą ar­ti­mai ben­drau­ti su pui­kiai iš­si­la­vi­nu­siu žmo­gu­mi, skai­ty­ti jo vei­ka­lus, pa­tir­ti Mo­ky­to­jo nuo­la­tinį po­veikį.

Ge­du­č­ių dva­re­ly­je jautėsi tvir­ta mo­ti­nos ran­ka. Ji siekė su­teik­ti sūnui hu­ma­ni­ta­rinį iš­si­la­vi­nimą, ku­ris ati­tik­tų tėvo puo­selėtas vil­tis. Na­mų auklėto­jai, stro­piai pil­dy­da­mi mo­ti­nos rei­ka­la­vi­mus, stengėsi griežto­mis prie­monėmis tram­dy­ti auklėti­nio po­traukį gam­to­ty­rai. Mo­ti­na su­gebėjo pa­rink­ti pa­ty­ru­sius mo­ky­to­jus, ge­rus li­te­ra­tus, mu­zi­kos, kal­bų mo­ko­vus. Nors mo­ky­to­jai dažnai keitėsi, ta­č­iau sūnus, kaip ro­do jo to­lesnė biog­ra­fi­ja, ga­vo ge­ras kal­bų, fi­lo­so­fi­jos, fi­lo­lo­gi­jos pa­mo­kas. Aštuo­nio­li­kos me­tų jau­nuo­lis jau bu­vo pa­si­ruošęs au­kš­ta­jai mo­kyk­lai ir sa­va­ran­kiš­kai kūry­bi­nei veik­lai.

Kal­bant apie būsi­mo­jo moks­li­nin­ko pa­si­ruo­š­imą, pra­var­tu pri­si­min­ti, kad tuo me­tu kil­min­gų­jų tar­pe vy­ra­vo tam tik­ra la­vi­ni­mo­si sis­te­ma: be ge­ro el­ge­sio ir aris­tok­ra­tiš­kos lai­ky­se­nos, vai­kai bu­vo mo­ko­mi prancūzų kal­bos, li­te­ratūros ir ki­tų da­ly­kų, būti­nų tam tik­ram ben­dros kultūros ly­giui įgy­ti¹⁸. Kruo­pš­č­iai pa­rink­ti iš­si­la­vinę mo­ky­to­jai dva­ruo­se ruošė jau­nimą uni­ver­si­te­tų au­di­to­ri­joms, nes stu­di­jos užsie­ny­je bu­vo pres­tižo rei­ka­las. To­li gražu ne vi­si baig­da­vo au­kštąjį mokslą. Pa­kak­da­vo ke­le­rius me­tus klau­sy­ti pa­skai­tų, lan­ky­tis gar­siuo­se uni­ver­si­te­tuo­se, nes vėliau gau­nant at­sa­kingą postą ne­bu­vo griežtai rei­ka­lau­ja­ma uni­ver­si­te­to bai­gi­mo di­plo­mo. Kar­jerą nu­lem­da­vo ne di­plo­mas, bet pri­klau­sy­mas luo­mui¹⁹.

Ku­ršo di­duo­menė – ba­ro­nai – laikėsi ana­lo­giš­kos ug­dy­mo sis­te­mos. Ta­č­iau čia bu­vo ski­ria­ma daug dėme­sio vo­kie­č­ių kultūros tra­di­ci­jai. Bal­ti­jos re­gio­no vo­kie­č­iai įgy­da­vo ne tik gerą iš­si­la­vi­nimą, bet taip pat di­plo­ma­tinės ir ka­rinės tar­ny­bų pa­ty­rimą, ku­ris jiems padėjo ga­na anks­ti – prieš pirmąjį pa­da­li­jimą (1772) – su­vok­ti ir nuspėti grėsmin­gas Ru­si­jos im­pe­ri­jos ge­o­po­li­ti­nes ten­den­ci­jas. Todėl jie, sek­da­mi Ru­si­jos ca­ro rūmų nuo­tai­kas ir pa­lai­ky­da­mi glaudžius ry­š­ius su Pe­ter­bur­go eli­tu, vi­suo­met suspėda­vo at­ras­ti sau nau­jų ga­li­my­bių²⁰.

Bai­gian­tis XVI­II amžiui plėtėsi vi­du­ri­nių mo­kyk­lų tin­klas; jas pradėjo lan­ky­ti ba­jo­rų vai­kai. Ta­č­iau Edu­ka­cinės ko­mi­si­jos per­tvar­kos (1773-­1794) be­veik ne­pa­lietė Ku­ršo eli­ti­nio sluoks­nio.

Lie­tu­vos di­duo­menė, ne­pai­sant jos kon­fe­si­nių skir­tu­mų, pri­pažino tą patį (jau minėtą) ug­dy­mo mo­delį. Tad natūra­lu, kad jau­nų dva­ri­nin­kų gy­ve­ni­mo bruožai bu­vo pa­našūs. Pažvel­gus į Grot­thus­sų, Pla­te­rių, Rad­vi­lų, Ogins­kių, Tiš­ke­vi­č­ių, Gied­rai­č­ių, Röme­rių gi­mi­nių is­to­ri­jas ma­ty­ti, kad jų na­muo­se, turėju­siuo­se tur­tin­gas bib­lio­te­kas, jau­nimą auklėjo iš­si­la­vinę mo­ky­to­jai – gu­ver­nan­tai. Jie mokė prancūzų, vo­kie­č­ių, an­ti­ki­nių kal­bų, mu­zi­kos, gam­tos pažini­mo ir ki­tų da­ly­kų. Gra­fų, ba­ro­nų jau­ni­mas gro­jo smui­ku, ro­ja­liu ar kla­ve­si­nu, kaupė au­ga­lų, medžioklės trofėjų ko­lek­ci­jas, rašė ei­les, piešė, pui­kiai žino­jo sa­vo ir ki­tų kra­š­tų is­to­riją, sklandžiai ci­ta­vo li­te­ratūros ir moks­lo vei­ka­lus, rašė įvai­raus pobūdžio trak­ta­tus, žavėjo­si nau­jo­mis idėjo­mis ir šūkiais; jaut­riai re­a­guo­da­mi į po­li­ti­nius įvy­kius, da­ly­va­vo ne­ra­mu­muo­se bei su­ki­li­muo­se. Rei­kš­mingą įtaką jiems darė ne tik Prancūzi­jos įvy­kiai, bet ir jos kultūra.

Ma­tyt, dva­ruo­se įgy­tas iš­si­la­vi­ni­mas teikė pa­kan­ka­mai gerą pa­grindą to­les­niam iš­si­moks­li­ni­mui ir ak­ty­viai veik­lai. Tai liu­di­ja mūsų di­duo­menės var­dai, pa­tekę į XIX a. pradžios Eu­ro­pos is­to­ri­jos ir kultūros kon­teks­tus: The­o­do­ras Grot­thus­sas (elek­tro­lizės te­ori­ja), Emi­li­ja ir Ce­za­ris Pla­te­riai (1831 m. su­ki­li­mo ly­de­riai), My­ko­las Kle­o­pas Ogins­kis (gar­sio­jo po­lo­ne­zo au­to­rius), Ta­das Tiške­vi­č­ius (Na­po­le­o­no ar­mi­jos ir 1831 m. su­ki­li­mo ge­ne­ro­las) ir dau­ge­lis ki­tų.

At­likę šį is­to­rinį eks­kursą, pa­ry­š­ki­nusį so­cia­linę ir kultūrinę pa­no­ramą, grįžki­me prie moks­li­nin­ko bio­gra­fi­jos.

 

Pa­ryžius – Ne­apo­lis

1803 m. pa­va­sarį Ge­du­č­ių dva­ri­nin­kų pa­li­kuo­nis iš­vyks­ta iš Lie­tu­vos. Jam knie­ti ap­lan­ky­ti miestą, ku­ria­me iš­vy­do pa­saulį. Ge­gužės 17 d. jis tam­pa jau tik­ru Leip­ci­go uni­ver­si­te­to stu­den­tu. Jau­nuo­lis nu­si­vi­lia pro­fesūra, ku­ri tvir­tai lai­ko­si kla­si­ki­nių nuo­sta­tų. Čia du­rys ne­bu­vo at­vi­ros nau­joms idėjoms, čia trūko la­bo­ra­to­ri­nių prie­mo­nių, tin­ka­mų užčiuop­ti prie­kinėms che­mi­jos moks­lo li­ni­joms.

Tuo me­tu Leip­ci­go stu­den­ti­ja su aud­rin­gu su­sižavėji­mu skaitė jau­no­jo Fried­ri­cho Wil­hel­mo Shel­lin­go tik ką čia iš­leis­tus vei­ka­lus, iš ku­rių pa­minėti­ni  „Idėjos, skir­tos gam­tos fi­lo­so­fi­jai“ (1797), „Pir­mie­ji natūrfi­lo­so­fi­jos sis­te­mos ap­ma­tai“ (1799). Mažai tikėti­na, kad į šių kny­gų ap­ta­ri­mus nebūtų įsivėlęs smal­sus, į gam­tos pa­slap­tis be­si­gi­li­nan­tis jau­nuo­lis iš Ge­du­č­ių dva­re­lio. Shel­lin­go idėjų frag­men­tus ne­sun­ku ap­tik­ti spa­rč­iai bren­du­sio moks­li­nin­ko in­ter­pre­ta­ci­jo­se – apie tai bus kal­ba­ma to­liau.

Tų pa­č­ių me­tų ru­denį Grot­thus­sas at­si­du­ria Pa­ryžiu­je. Gar­sio­ji Po­li­tech­ni­kos mo­kyk­la (l’Eco­le Po­ly­tech­ni­que), subūru­si įžymius moks­li­nin­kus, da­ra­nč­ius per­versmą fi­zi­ko­je, che­mi­jo­je, – tai jau­no žmo­gaus vil­č­ių iš­si­pil­dy­mo vie­ta. Kaip lais­vas klau­sy­to­jas jis lan­ko Bert­hol­let, Fourc­roy, Haüy, Vau­qu­e­li­no, Thénard’o (nuo 1804 m. pa­kei­tu­sio Vau­qu­e­liną) ir ki­tų įžymy­bių pa­skai­tas. Vi­si minėti moks­li­nin­kai pa­darė le­miamą įtaką Grot­thus­sui. Fou­rc­roy diegė ver­tin­gas žinias apie elek­tro­lizę, Bert­hol­let – apie mo­le­ku­lių elektrinę pu­siau­svyrą, Haüy – apie kris­ta­li­za­ciją ir kas­ka­dinį da­le­lių ju­dė­ji­mą. Vau­qu­e­li­nas, Thénard’as ir Gay-Lus­sa­cas iš­ugdė la­bo­ra­to­ri­nius įgūdžius. Be abe­jonės, Grot­thussą kaip moks­li­ninką su­for­ma­vo Prancūzi­ja. Jo vi­sos kūry­bos bruožas – prancūzų mo­kyk­los re­vo­liu­ci­nis, tra­di­ci­jas laužan­tis sti­lius, de­mo­kra­tiška elg­se­na vi­suo­menėje ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

Nėra iš­likę T. Grot­thus­so užra­šų, ku­rie galėtų su­teik­ti žinių apie jo gy­ve­nimą Pa­ryžiu­je. Pamėgin­ki­me pažvelg­ti į to me­to pa­ryžie­č­ius rem­da­mie­si Liud­vi­ko Rėzos (Rhe­sa) įspūdžiais²¹. Rei­kia tikėtis, kad šio Lie­tu­vos kultūrai nu­si­pel­niu­sio žmo­gaus, su­si­ju­sio su Prūsi­jos kra­š­tu ir vo­kie­č­ių kultūra, pažiūros bu­vo ar­ti­mos Ku­ršo vo­kie­č­ių kilmės vi­suo­me­nei, ku­rios jau­ni žmonės dažniau­siai įgy­da­vo iš­si­la­vi­nimą Ka­ra­liau­č­iaus uni­ver­si­te­te.

Pa­ryžius Rėzai pa­si­rodė esąs eu­ro­pie­tiš­kas Ba­bi­lo­nas, o jo gy­ven­to­jai linkę į kra­š­tu­ti­nu­mus. Apie tai by­lo­ja ne tik jų elg­se­na, bet ir ma­dos bei dra­bužiai. Prūsų pas­to­riui mo­te­rys at­rodė per daug ap­nuo­gi­nu­sios krūti­nes, o mies­telėnų be­ri­bis smal­su­mas – ­ ­ įky­rus. Dy­kinėja­nč­iai mi­niai rūpėjo išb­la­š­ky­ti nuo­bo­dulį. Ma­tyt, todėl skve­ruo­se ir ai­kštėse šurmu­lia­vo nai­vi pub­li­ka, ku­rią leng­vai mul­ki­no įvai­raus plau­ko fo­ku­si­nin­kai ir juok­da­riai. Ne­pai­sant šio pai­ku­mo, Rėza pri­vers­tas pri­pažin­ti, kad Pa­ryžius su sa­vo kultūros įžymybėmis yra vie­nintelis toks ypa­tin­gas mies­tas. Čia nuo­sta­biau­sius me­no tur­tus glo­bo­ja Na­cio­na­li­nis mu­zie­jus, Ka­ra­lių rūmai (Pa­lais Ro­y­al), Prancūzų me­no mu­zie­jus. Prūsų ka­ro dva­si­nin­kui didžiulį įspūdį darė Ka­ta­kom­bos, sle­pia­nč­ios ne vie­no šimtme­č­io pa­ryžie­č­ių kau­lus, su­vežtus čia, kai plėtėsi ir statėsi Pa­ryžius. Jis, su­sižavėjęs nuo­sta­biais Pa­ryžiaus kam­pe­liais, ap­ra­šo Liuk­sem­bur­go rūmus, Ka­ru­se­lių ai­kštę, In­va­li­dų rū­mus, Pan­te­oną, Iš­ra­di­mų aka­de­miją, Luvrą, Trium­fo arką, Mon­martrą, Se­nos kran­ti­nes, bul­va­rus ir kt.

Ka­ro ka­pe­lio­nas ma­no, kad vi­sos pa­minėtos ver­tybės ne­ga­li pa­tei­sin­ti to, ką jis pa­tyrė kiek­vie­na­me žings­ny­je: pur­vas ir ne­šva­ra ne tik gatvėse, bet ir gy­ven­to­jų na­muo­se. Pra­eivį su­kre­č­ia įkyrūs el­ge­tos, kles­tin­ti pros­ti­tucija, be­na­mių ir pa­mes­ti­nu­kų prie­glau­dos. Kar­tais jam Pa­ryžius at­ro­dy­da­vo tar­si „pa­mišėlių te­at­ras“. At­si­mi­ni­mų au­to­rius at­krei­pia dėmesį į tai, kad Pa­ryžiaus apy­lin­kių kai­muo­se žem­dir­bystė nei­š­vys­ty­ta, o vi­so­je Šiaurės Prancūzi­jo­je, kaip ir Prūsi­jo­je ar Ku­rše, oras yra vėsus ir atš­iau­rus. „Po di­de­lių ka­rš­č­ių ba­landžio mėnesį stai­ga vėl pra­sidėjo šalč­iai, ir vėl reikėjo šildy­ti kam­ba­rius.“²² Na­mų lan­gai ne­san­darūs, nuo­la­tos skver­bia­si vėjas, tad ne­nu­os­ta­bu, kad pran­cū­zai žiemą sėdi irzlūs, ka­len­da­mi dan­ti­mis.

Pa­ryžiu­je Rėza su­si­pažino su prancūzų moks­li­nin­kais re­for­ma­tais, pa­moks­li­nin­kais ir su vo­kie­č­ių liu­te­ro­nų bei ki­to­mis pro­tes­tan­tiš­ko­mis pa­ra­pi­jo­mis. Tikėti­na, kad jis ben­dra­vo su as­me­ni­mis, ku­rie prieš de­š­imt­metį glo­bo­jo jaunąjį Ge­du­č­ių dva­ri­ninką.

Maždaug po mėne­sio Rėza iš­si­ruošė į Lon­doną. Prūsi­jos pa­siun­ti­nys ir li­tu­a­nis­ti­kos rėmėjas Wil­hel­mas Hum­bold­tas jam išrūpi­no rei­kia­mus do­ku­men­tus. Be­je, vie­nas iš šios ke­lionės tiks­lų – parūpin­ti Lon­do­no Bib­li­jos drau­gi­jo­je lėšų lie­tu­viš­kam Bib­li­jos lei­di­mui. Vėliau, pa­gir­da­mas bri­tų tvarką, Par­la­men­to darbą, sėkmingą ūki­nin­ka­vimą, žmo­nių dar­bš­tumą ir jų pa­mal­dumą, Rėza pri­pažįsta: „Trys da­ly­kai yra tik­rai puikūs Prancūzi­jo­je ­ – ­ duo­na, ke­liai ir ka­rie­tos“²³. Čia jis turėjo ome­ny ge­rai tvar­ko­mus ke­lius ir pa­š­to tar­nybą.

Po­li­tinė si­tu­a­ci­ja Eu­ro­po­je su­trikdė Grot­thus­so stu­di­jas. Bo­na­parte’ui pa­si­skel­bus im­pe­ra­to­riu­mi Na­po­leo­nu I, su­si­kom­pli­ka­vo Prancūzi­jos ir Ru­si­jos san­ty­kiai. Grot­thus­sas kaip Ru­si­jos val­di­nys pri­valėjo pa­lik­ti Pa­ryžių.

Prieš ap­tar­da­mi to­les­nes jau­nuo­lio iš Ge­du­č­ių dva­re­lio ke­lio­nes pri­si­min­ki­me is­to­ri­nius fak­tus, pa­ry­š­ki­na­nč­ius ap­ra­š­o­mus įvy­kius.

1804 m. Na­po­le­o­nas, ap­siš­aukęs im­pe­ra­to­riu­mi, ėmė ruo­š­tis būsi­miems žygiams. Pradėjęs gar­siąją užka­ria­vi­mų epopėją, nau­ja­sis val­do­vas ka­ro lau­ke su­mušė Prūsi­jos ka­ra­liaus Fryd­ri­cho Vil­hel­mo III ir jo sąjun­gi­nin­ko Ru­si­jos im­pe­ra­to­riaus Alek­san­dro I pajėgas. 1807 m. birželio 25 d. Ne­mu­no vi­du­ry­je iš­puo­š­tuo­se kel­tuo­se Prancūzi­jos ir Ru­si­jos val­do­vai pa­si­rašė gar­siąją Tilžės su­tartį. Pa­gal ją Na­po­le­o­nas užvaldė (iki 1812 m. jį iš­ti­ku­sios ka­rinės ne­sėkmės) Len­ki­jos žemes ir Užne­munę (Su­val­kiją).

Bu­vu­sios LDK ba­jo­ri­ja su vil­ti­mi stebėjo Na­po­le­o­no žygius. Ta­č­iau ji iš­gy­ve­no gi­lų nu­si­vy­limą, kai Na­po­le­o­nas, ruo­š­da­ma­sis su­si­tik­ti Ne­mu­no va­go­je su Ru­si­jos ca­ru, at­si­sakė pri­im­ti LDK ba­jo­rų de­le­ga­ciją Tilžėje, nes žino­jo, kad jie ke­ti­na pra­šyti pa­ra­mos ruo­š­ia­mam su­ki­li­mui prieš Ru­si­jos oku­pa­cinį režimą. Dvie­jų im­pe­ra­to­rių su­tar­tis la­bai nu­vylė Lie­tu­vos ba­jo­riją. Ši nesėkmė nulėmė ba­jo­rų pa­sy­vumą, kai 1812 m. Na­po­le­o­nas įkūrė Lie­tu­vo­je ir Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tystėje lai­kinąsias valdžias (vals­tybės ko­mi­si­jas), prižiūri­mas prancūzų ka­riš­kių.

Ruo­š­da­ma­sis ka­ri­nei ak­ci­jai, Na­po­le­o­nas ėmė in­ten­sy­viai rink­ti duo­me­nis apie bu­vu­sią Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybę, nes jam rūpėjo ne tik užka­riau­ti, bet ir sėkmin­gai ad­mi­nist­ruo­ti šias te­ri­to­ri­jas. Im­pe­ra­to­riaus nu­ro­dy­mu Prancūzi­jo­je bu­vo spa­rč­iai spaus­di­na­mos kny­gos apie LDK ir Len­kiją. Į šį darbą įsi­jungė aka­de­mi­niai sluoks­niai, galėję kaip žino­vai pa­teik­ti ge­og­ra­fi­nių, ūki­nių ir ki­tų ka­rui nau­din­gų žinių. Ver­tin­gų duo­me­nų teikė Prancūzi­jos am­ba­sa­da Va­rš­u­vos ku­ni­gai­kš­tystėje, ku­ri itin stro­piai rin­ko žval­gy­bi­nes žinias. Jos bu­vo la­bai rei­ka­lin­gos ruo­š­ian­tis žygiui į Maskvą. Am­ba­sa­dai tal­ki­no ku­ni­gai­kš­tis Alek­san­dras Sa­pie­ga bei LDK ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Ka­ro­lis Mo­rav­skis. Prancūzams sekėsi ver­buo­ti in­for­ma­to­rius, nes Lie­tu­vos ir Len­ki­jos au­kš­tuo­menė puo­selėjo viltį ka­ro me­tu at­sta­ty­ti pa­da­lytą vals­tybę.

Iki 1807 m., t. y. iki Grot­thus­so sugrįžimo iš Ita­li­jos į Pa­ryžių, Prancūzi­jo­je bu­vo iš­leis­tos pen­kios kny­gos apie Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybę²⁴. Šie lei­di­niai liu­di­jo, kad Prūsi­jos, Žemai­ti­jos, Ku­ršo, Li­vo­ni­jos ir da­lies Lie­tu­vos gy­ven­to­jų kal­ba iš esmės ski­ria­si nuo len­kų. Taip pat nu­ro­do­ma, kad jung­tinės Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybės žlu­gimą lėmė ne tik Ru­si­jos ir Prūsi­jos ag­re­syvūs veiks­mai, bet ir li­be­rum ve­to, baudžia­va ir ki­ti da­ly­kai, įvar­dy­ti kaip „len­kų anar­chi­ja“. Im­pe­ra­to­rius šio­se kny­go­se ra­do jam rei­ka­lin­gų žinių apie LDK po­li­tinę is­to­riją, lie­tu­vių kilmę, Jo­gai­lai­č­ių di­nas­tiją, taip pat žodžius, nu­sa­ka­nč­ius abi tau­tas kaip vie­no­dai iš­didžias ir ne­su­kal­ba­mas (C. Mal­te-Brun, 1807)²⁵. Be to, bu­vo atidžiai skai­to­mi pus­la­piai, ap­ra­­šan­tys mies­tus, Vil­niaus uni­ver­si­tetą. Mums įdo­mu tai, kad kai ku­rie kny­gų bei ap­ra­š­y­mų au­to­riai yra siūlę Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybės atkūri­mo pro­jek­tus, taip ir li­ku­sius tik įdo­miais siūly­mais.

Na­po­le­o­nas pats as­me­niš­kai domėjo­si minėto­mis kny­go­mis ir, ma­tyt, atidžiai jas skaitė. Yra duo­me­nų, kad jis net ke­lis kar­tus prašė Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­riaus Ja­no Śnia­dec­kio par­ei­kš­ti sa­vo nuo­monę apie šias kny­gas. Vėliau im­pe­ra­to­rius, at­vykęs su sa­vo pul­kais į Vil­nių, rek­to­riaus bro­liui, pa­ty­ru­siam che­mi­kui Jędr­ze­jui Śnia­dec­kiui metė pa­š­ai­pų klau­simą: „Ko­kia che­mi­ja čia dėsto­ma?“ Nu­osek­lu­sis A. La­voi­sier šali­nin­kas at­sakė šian­dien jau spar­nuo­ta ta­pu­sia fra­ze: „To­kia pati kaip ir Pa­ryžiu­je, Jūsų Di­de­ny­be!“

Grot­thus­sas pa­veldėjo silpną svei­katą ir tėvo įgimtą ligą – ali­na­nč­ius žar­ny­no skaus­mų prie­puo­lius²⁶. Trum­pos, bet la­bai in­ten­sy­vios stu­di­jos Pa­ryžiu­je iš­se­ki­no jo or­ga­nizmą. Be to, pa­si­rei­škė ner­vų su­tri­ki­mas ir kan­ki­nan­ti ka­ršt­ligė. Jam reikėjo po­il­sio ir ge­ros priežiūros. Todėl tikėjo­si, kad galbūt ne­lauk­ta, po­li­ti­nių įvy­kių nu­lem­ta pro­ga pailsėti Ita­li­jo­je padės jam at­gau­ti jėgas ir dva­sinę pu­siau­svyrą. Ta­č­iau Pa­ryžiaus ne­tek­tis vis tiek jam bu­vo skau­di.

1804 m. rugsėjo mėnesį Grot­thus­sas Mar­se­ly­je sėdo į laivą ir ne­tru­kus pa­si­ekė Li­vorną. Iš ten per Romą at­ke­lia­vo į Ne­apolį. Čia jis galėjo šiek tiek at­si­kvėpti. Be abe­jo, ilsėtis jam ne­te­ko: sužadin­ta ty­rinėto­jo kūry­binė min­tis veržėsi į priekį. Ne­apo­ly­je pra­sidėjo ki­tas ne mažiau in­ten­sy­vus jo moks­li­nio bren­di­mo tarps­nis. Ta­č­iau ne­pai­sant ak­ty­vaus moks­li­nio dar­bo, saulėta Ita­li­jos pa­krantė ir nau­ja ap­lin­ka jauną vyrą veikė tar­si gy­do­ma­sis bal­za­mas.

Grot­thus­sas su­si­pažino su ka­ro gy­dy­to­ju ir di­de­liu gam­tos mylėto­ju Thom­so­nu²⁷, turėju­siu la­bai ver­tin­gas gam­ta­moks­li­nes ko­lek­ci­jas, tarp jų ir vul­ka­no­lo­gi­nes. Be­je, šios ko­lek­ci­jos vėliau iš­ke­lia­vo į An­gliją ir da­bar su­da­ro dalį Edin­bur­go uni­ver­si­te­to moks­li­nių ver­ty­bių. Grot­thus­sas turėjo progą gi­lin­tis į šiuos rin­ki­nius, ty­rinėti mi­ne­ra­lus bei pre­pa­ra­tus. Ta­č­iau ne tik tai bu­vo Thom­so­no nuo­pel­nas. Svar­biau­sia, kad jis per­lei­do Grot­thus­sui gal­va­ninę ba­te­riją – nuo­la­tinės elek­tros srovės šaltinį (Vol­tos stulpą). Ir tai įvy­ko tuo me­tu, kai pro­fe­so­rius F. Pac­chia­ni triu­kš­min­gai pa­skelbė, kad jis at­ra­do, kaip pa­ga­min­ti sie­ros rūgštį iš gry­no van­dens elek­tro­lizės būdu. Grot­thus­sas ir ki­ti moks­li­nin­kai nie­ko ne­laukę puolė kar­to­ti jo ban­dy­mus. Tuoj pa­ai­škėjo, kad tai mis­ti­fi­ka­ci­ja ar net ty­č­inė ap­gaulė, pa­rem­ta ne­ko­rek­tiš­kais duo­me­ni­mis. Pa­ai­škėjo, kad taip pa­si­gar­sinęs Pi­zos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius stebėjo ne­gry­no (užte­rš­to) van­dens elek­tro­lizę. Ta­č­iau ši pseu­do­moks­linė sen­sa­ci­ja išėjo į naudą. Grot­thus­sas, at­lik­da­mas sa­vo pa­ties ran­ko­mis įvai­rius ban­dy­mus, įni­ko gi­liau ai­š­kin­tis „pa­slap­tin­gus“ elek­tro­lizės rei­š­ki­nius: „Ni­chol­so­no pa­ra­doksą“, kai van­dens elek­tro­lizės me­tu van­de­ni­lio ir de­guo­nies du­jos ski­ria­si ne vi­sa­me in­do tūry­je, kaip te­oriš­kai bu­vo ti­ki­ma­si, bet skir­tin­go­se in­do vie­to­se – prie elek­tro­dų. Grot­thus­so sąmonėje pradėjo bręsti nau­ja idėja, nulėmu­si visą jo to­lesnę veiklą. Ta­č­iau nau­jos pažin­tys ir įvy­kiai jo dėmesį lai­ki­nai nu­kreipė ki­ta lin­kme.

Ita­li­jo­je Grot­thussą glo­bo­jo Ku­ršo kra­š­to vo­kie­č­iai. Pa­ti­ki­mu ram­sč­iu ta­po jo tėvų ben­dra­amžiai F. G. Sul­ze­ris, tar­navęs gy­dy­to­ju Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tienės Do­ro­the­os dva­re, ir ai­kš­tin­ga Do­rot­he­os se­suo Eli­se von der Rec­ke, pa­garsėju­si kaip ra­š­y­to­ja ir ak­ty­vi įžymių žmo­nių sa­lo­nų lan­ky­to­ja. Jų drau­gi­jo­je Grot­thus­sas su­si­pažino su vo­kie­č­ių po­etu, ka­rš­tu Im­ma­nu­e­lio Kan­to sekėju C. A. Tid­ge. Čia jis su­si­ti­ko su vo­kie­č­ių ge­o­lo­gu Le­o­pol­du Bu­chu, uni­ver­sa­liu gam­to­ty­ri­nin­ku Hum­bold­tu bei pra­de­da­nč­iu rei­kš­tis fi­zi­ku Gay-Lus­sa­cu, jau pažįs­ta­mu nuo stu­di­jų die­nų Pa­ryžiaus po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te. Šie moks­li­nin­kai at­vy­ko į Ne­apolį stebėti vul­ka­ni­nio ak­ty­vu­mo ap­rai­š­kų. 1805 me­tų rugpjūty­je minėti vy­rai tuoj po pir­mo­jo Ve­zu­vi­jaus iš­si­veržimo su­ruošė tris­de­š­im­ties as­me­nų eks­pe­di­ciją į ug­ni­kal­nio kra­terį. Tarp jų bu­vo ir smal­su­sis Grot­thus­sas.

Eks­pe­di­ci­jo­je jau­na­sis mūsų he­ro­jus pa­pildė sa­vo mi­ne­ra­lų rin­ki­nius, gi­li­no­si į vul­ka­nizmą, iš­mo­ko pa­de­da­mas Gay-Lus­sa­co ana­li­zuo­ti šia­me pro­ce­se iš­sis­ki­ria­nč­ias du­jas. O mo­ky­tis bu­vo iš ko: prieš ke­le­rius me­tus Gay-Lus­sa­cas at­ra­do du­jų šilu­mi­nio plėti­mo­si esant pa­sto­viam slėgiui kie­ky­bi­nių san­ty­kių dėsnį (1802) ir jau bu­vo su­kaupęs duo­me­nų, ku­riuos iš­a­na­li­zavęs nu­statė kitą svar­bų che­mi­jos dėsnį, nu­sa­kantį re­ak­ci­jo­se da­ly­vau­ja­nč­ių du­jų tūri­nius san­ty­kius (1808).

Eks­pe­di­ci­jo­je įgy­tas pa­ty­ri­mas pa­ska­ti­no Ge­du­č­ių moks­li­ninką ap­lan­ky­ti vul­ka­ninės kilmės Is­ki­jos salą, pa­si­rink­ti čia įdo­mių uo­lie­nų bei mi­ne­ra­lų pa­vyzdžių.

Jei šian­dien Grot­thus­sas pažvelg­tų į Ve­zu­vi­jų, jis ne­at­pažin­tų jo vi­ršūnės si­lu­e­to, o užlipęs ant kra­te­rio briau­nos jau ne­ap­tik­tų sa­vo ran­ko­mis lies­tų su­stin­gu­sios la­vos lui­tų, nes 1906 ir 1944 m. di­die­ji ug­ni­kal­nio iš­si­veržimai pa­ste­bi­mai su­mažino kal­no au­kštį, su­nai­ki­no XIX a. pradžio­je ty­so­ju­sius uo­lie­nų da­ri­nius.

Ar­ti­mas ben­dra­vi­mas su eks­pe­di­ci­jo­je da­ly­va­vu­siais žymiais moks­li­nin­kais, nuo­la­tinės dis­ku­si­jos ak­ty­viai bran­di­no siekį skverb­tis į ne­pažin­tas gam­tos san­da­ros gel­mes. Be to, eks­pe­di­ci­jo­je su­si­klostė es­mi­niai jo elek­tro­lizės me­cha­niz­mo sam­pra­tos bruožai. Jau rugsėjy­je Grot­thus­sas sėda ra­š­y­ti sa­vo pirmąjį me­mu­arą ­ – ­ darbą, iš­gar­si­nusį jį vi­sa­me moks­lo pa­sau­ly­je²⁸. Po tri­jų mėne­si­ų šis sa­vo užmo­ju ir glo­ba­li­ne vi­zi­ja įspūdin­gas dar­bas, pa­ra­š­y­tas prancūzų kal­ba, bu­vo iš­leis­tas Ro­mo­je.

 

XIX a. pra­džios che­mi­kas at­lie­ka du­jų a­na­li­zę. Taip dar­ba­vo­si T. Grot­thus­sas, asis­tuo­da­mas Gay-Lu­ssa­cui

Piešinio reprodukcija
Lud­wig­sha­fen am Rhein. His­to­rische Prä­senz-­Bib­lio­thek der Che­mie, Phar­ma­zie, Land­wirt­schaft, und des Han­dels

 

Tuo­me­tinė Ita­li­ja garsėjo kaip gal­va­ni­nių rei­š­ki­nių ty­ri­mo lo­pš­ys. Gal­va­ni, Vol­ta – tai figūros, į ku­rias bu­vo nu­kreip­ti gam­to­ty­ri­nin­kų, sku­ba­nč­ių at­skleis­ti elek­tros rei­š­ki­nių esmę, žvilgs­niai. Ne­nu­os­ta­bu, kad Grot­thus­so dar­bas tuoj pat pa­garsėjo ne tik Ita­li­jo­je, bet ir ki­tuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se. Pa­ryžiu­je jį per­skaitė Fourc­roy, Haüy²⁹, ir, ma­tyt, jiems tar­pi­nin­kau­jant dar­bas bu­vo ne­del­siant pub­li­kuo­tas (1806 m. ba­landžio 13 d.) pa­grin­di­nia­me che­mi­kų žur­na­le „An­na­les de chi­mie“, o po to An­gli­jo­je ir Ku­rše (Jel­ga­vo­je). Vo­kie­č­iai ap­si­ri­bo­jo pla­č­iu vei­ka­lo at­pa­sa­ko­ji­mu ir kri­ti­niais ko­men­ta­rais³⁰.

Moks­li­nio vei­ka­lo pa­skel­bi­mas, be abe­jo, yra la­bai svar­bus au­to­riaus kūry­binės biog­ra­fi­jos mo­men­tas. Ko ver­tas net ir ge­nia­liau­sias kūri­nys, jei jis lie­ka nežino­mas? Grot­thus­so te­ori­jos pa­si­ro­dy­mas au­to­ri­te­tin­giau­siuo­se moks­li­niuo­se žur­na­luo­se – įvy­kis, nulėmęs au­to­riaus vietą pa­sau­li­nio moks­lo pa­no­ra­mo­je. Tai­gi ga­li­me teig­ti: 1805-ie­ji – lem­tin­gie­ji me­tai. Tai me­tai, iš­kalę Grot­thus­so vardą moks­lo is­to­ri­jos mo­nu­men­te.

Tų pa­č­ių me­tų vėlyvą ru­denį Grot­thus­sas per­sikėlė į Romą – senąjį Eu­ro­pos kultūros mies­tą, ku­rio mūrai dar me­na „De re­rum na­tura“ au­to­rių. Čia, tęsda­mas pradėtas stu­di­jas, jis at­liko įvai­rius ty­ri­mus.

Nors stu­di­jos tru­ko ga­na trum­pai, ta­č­iau sis­te­min­gai mo­ky­da­ma­sis pas pro­fe­so­rių Mo­ri­chini jis spėjo pa­gi­lin­ti ma­te­ma­ti­kos žinias ir iš­mok­ti ita­lų kalbą.

Be elek­tro­lizės, jį do­mi­no ir ki­tos sri­tys. Jis ti­ria bio­liu­mi­nes­cen­ci­jos rei­š­ki­nius: jūros ir jon­va­ba­lių švy­tė­ji­mą. Ne­sun­kiai įro­do, kad de­guo­nies po­vei­kis yra viena iš švytėji­mo priežasč­ių³¹. Iden­ti­fi­kuo­da­mas čia ok­si­da­ci­jos re­ak­ci­jas, Grot­thus­sas tam­pa šios sri­ties pio­nie­riu­mi. Be­je, Ita­li­jo­je stip­riai pa­veik­tas anti­kinės kul­tū­ros pa­li­ki­mo, Grot­thus­sas at­si­sa­ko sa­vo ger­ma­niš­kų var­dų tria­dos bei kil­min­gu­mo žen­klo „von“. Jis, kaip ir de­ra moks­li­nin­kui no­va­to­riui, laužanč­iam se­nas dog­mas ir tra­di­ci­jas, pa­si­va­di­na tie­siog The­o­do­ru Grot­thus­su³².

Ro­mo­je Grot­thus­sas iš­bu­vo ne­il­gai. 1806 m. biržely­je jis ne­skubėda­mas ap­lan­ko Flo­ren­ciją, Mi­laną, Tu­riną, o po to pa­su­ka į Pa­ryžių. Ke­lionėje at­si­ti­ko ne­ma­lo­nus įvy­kis. Kaip tais lai­kais dažnai pa­si­tai­ky­da­vo, ke­liau­to­jus užpuolė plėšikai. Grot­thus­sas, ne­tekęs vi­so sa­vo moks­li­nio in­ven­to­riaus, rin­ki­nių, pa­ga­liau (tik­riau­siai prieš Nau­juo­sius Me­tus) pa­si­ekė Pa­ryžių. O tuo me­tu, kai jis grožėjo­si Flo­ren­ci­jos vaiz­dais, du im­pe­ra­to­riai Na­po­le­o­nas ir Alek­san­dras, sprendžian­tys Eu­ro­pos li­kimą, su­si­ti­ko Tilžėje. Tai įvy­ko 1807 m. birželio 26 d.

Liūdni ke­lionės nuo­ty­kio įspūdžiai greit iš­ga­ra­vo, nes Prancūzi­jos sos­tinė su­ti­ko Grot­thussą jau kaip žinomą moks­lo vyrą, ku­rio te­oriją bu­vo pa­skelbę garsūs moks­lo lei­di­niai. Šis Pa­ryžiaus lai­ko­tar­pis mažai žino­mas. Apie jį ga­li­ma spręsti vien tik iš pa­ties Grot­thus­so moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų.

Pa­ryžiu­je Grot­thus­sas su­si­do­mi me­ta­lų kris­ta­li­za­ci­ja tir­pa­luo­se. Stebėda­mas iš­siš­a­ko­ju­sių kris­ta­lų (den­dri­tų) au­gimą vyks­tant ok­si­da­ci­nei-re­duk­ci­nei me­ta­lų išstūmi­mo che­mi­nei re­ak­ci­jai, jis vi­sa tai pa­ai­š­ki­na sa­vo pir­ma­ja­me dar­be iš­kel­to­mis idėjo­mis. Be to, at­lie­ka ori­gi­na­lų ty­rimą³³ or­ga­ninės che­mi­jos sri­ty­je.

Den­dri­tų kris­ta­li­za­ci­jos ty­ri­mai³⁴ pa­te­ko tarp ge­riau­sių gal­va­niz­mo sri­ties dar­bų³⁵, ci­tuo­ja­mų dar ir šian­dien. Už šį darbą ir už elek­tro­lizės te­oriją Grot­thus­sas bu­vo iš­rink­tas Pa­ryžiaus gal­va­ni­kų drau­gi­jos gar­bės na­riu (1808) ir Tu­ri­no moks­lo ir me­nų aka­de­mi­jos na­riu ko­res­pon­den­tu. Vėliau jis ak­ty­viai rei­škėsi vo­kie­č­ių moks­linėje spau­do­je ir bu­vo iš­rink­tas Miun­che­no aka­de­mi­jos na­riu ko­res­pon­den­tu (1814).

Vau­qu­e­li­no la­bo­ra­to­ri­jo­je ok­si­duo­da­mas azo­to rūgš­ti­mi au­ga­linės kilmės medžia­gas, Grot­thus­sas išs­kyrė ben­zoinę rūgštį. Be to, dar domėjo­si fos­fo­ro spi­ri­ti­nio tir­pa­lo liu­mi­nes­cen­ci­ja bei fos­fo­ro sąvei­ka su šarmais to­je pa­č­io­je terpėje³⁶.

Pri­si­min­ki­me dar vieną įdo­mų faktą: tuo me­tu, kai Grot­thus­sas triūsė Vau­que­li­no la­bo­ra­to­ri­jo­je, Da­vi­das³⁷ Pa­ryžiu­je tapė „Po­eto įkvėpimą“ (1808). Šio­je iš­rai­š­kin­go­je drobėje mes re­gi­me kūry­bi­nio pa­to­so aki­mirką, ku­rią iš­gy­ve­no ne vie­nas to me­to in­te­lek­tu­a­las. Šian­dien ne­ai­š­ku, ar Grot­thus­sas lankė Pa­ryžiaus sa­lo­nus bei bo­he­mos palėpes, ar mezgė pažin­tis su me­no pa­sau­lio žmonėmis. Įdo­miai su­si­klostė minėto kūri­nio is­to­ri­jos vin­giai: vieną dieną Da­vi­do drobė, gi­mu­si Grot­thus­so trium­fo me­tais, at­sidūrė Kau­ne, gar­sio­je Ri­č­ar­do Mi­ku­ta­vi­č­iaus ko­lek­ci­jo­je.

Iš­garsėjęs jau­na­sis moks­li­nin­kas iš­si­ruošė grįžti į tėvų na­mus, ku­riuos ke­ti­no pa­siek­ti ke­liau­da­mas per Vieną ir Va­rš­uvą. Ta­č­iau dar stab­telėjo Miun­che­ne. To­les­nei jo moks­li­nei veik­lai svar­bią rei­kšmę turėjo pažin­tis šia­me mies­te su žymiu vo­kie­č­ių fi­zi­kos ir che­mi­jos žur­na­lo leidėju A. F. Geh­le­nu, drau­giš­kai atvėru­siu jam sa­vo re­dak­ci­jos du­ris. Vėliau Geh­le­nas padėjo Ge­du­­čių at­si­skyrėliui pa­lai­ky­ti nuo­la­tinį ryšį su moks­lo pa­sau­liu. Au­to­ri­te­tin­go žur­na­lo leidėjas daug nu­veikė iš­kel­da­mas Grot­thussą į ry­š­kių gam­to­ty­ri­nin­kų gre­tas.

Tik­riau­siai Miun­che­ne bu­vo užmegz­ta dar vie­na ga­na rei­kš­min­ga pažin­tis. Sun­ku būtų pa­tikėti, kad Grot­thus­sas, ben­dravęs su Pa­ryžiaus gar­se­nybėmis, su­si­pažinęs Vo­kie­ti­jo­je su Geh­le­nu, nebūtų siekęs su­si­tik­ti su žymiu vo­kie­č­ių elek­tro­che­mi­ku Jo­han­nu Wil­hel­mu Rit­te­riu (1776­-1810). Ost­wal­do žodžiais ta­riant, tai bu­vo ori­gi­na­li, daug nu­vei­ku­si moks­le as­me­nybė, la­bai anks­ti pa­si­trau­ku­si iš gy­ve­ni­mo³⁸. Rit­te­rio dar­bai darė įtaką Grot­thus­sui. Jo vardą ap­tin­ka­me Ge­du­č­ių at­si­skyrėlio ra­š­tuo­se.

1808 m. Grot­thus­sas grįžta vi­sam lai­kui (išs­ky­rus trumpą ap­si­lan­kymą Pe­ter­bur­ge) į mo­ti­nos dva­relį. Rei­kia pri­tar­ti J. Stra­di­nio nuo­mo­nei, kad šis ant­ra­sis jo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis, kai su moks­lo pa­sau­liu jį sie­jo tik lai­š­kai ir straips­niai, bu­vo pil­nas nau­jų pa­sie­ki­mų bei dra­ma­tiš­kų įvy­kių³⁹. Tai jau su­bren­du­sio, žinan­č­io sa­vo kryptį moks­li­nin­ko gy­ve­ni­mo eta­pas; tai ke­lias, ku­riuo žengė pir­mo­sios pa­sau­ly­je elek­tro­lizės te­ori­jos au­to­rius, nuo­la­tos ci­tuo­ja­mas sa­vo ben­dra­amžių.

Veik­los sąly­gos ir ap­lin­ka Lie­tu­vo­je bu­vo vi­siš­kai ki­tos. Turėda­mi tai ome­ny­je, pri­si­min­ki­me vieną faktą: Prūsi­jos pa­siun­ti­niui Ro­mo­je Wil­hel­mui Hum­bol­dtui (įžymaus gam­ti­nin­ko Ale­xan­de­rio bro­liui) maždaug me­tais vėliau te­ko lai­ki­nai pa­lik­ti Ita­li­jos pa­dangę. Ro­mo­je li­ko trys jo vai­kai ir žmo­na Ca­ro­li­ne, ku­ri laukėsi ket­vir­to­jo pa­li­kuo­nio. Vyk­dy­da­mas vals­tybės užduotį (ins­pek­ci­nę užduotį), iš Ka­ra­liau­č­iaus jis – jau kaip Prūsi­jos mi­nist­ras – pa­traukė Lie­tu­vos link⁴⁰. Ma­ny­tu­me, kad jo pa­tir­ti įspūdžiai turėjo būti ar­ti­mi grįž­tan­č­io į na­mus Grot­thus­so nuo­tai­koms. Tad pri­si­min­ki­me, ką by­lo­jo šio veik­laus as­mens žodžiai apie ke­lionę 1809 m. spa­lio 6-­8 d.⁴¹

Tilžėje Hum­bold­tas klausėsi lie­tu­viš­kų dai­nų. „Tai dau­giau­sia me­lan­cho­liš­kos liūdnos me­lo­di­jos ir vien mi­no­ri­niai gar­sai. Dai­nuo­da­mi į taktą jie ju­di­na ranką, gal­vos pa­lenk­tos, o akys ne­atplėšia­mai įsmeig­tos į žemę. Net­gi italės ne­galėtų at­si­stebėti. Iš esmės šie žmonės la­bai žavūs.“

Stebėda­mas saulėlydį Ne­mu­no pa­krantėje, šis ry­š­kus vo­kie­č­ių kla­si­ki­nio hu­ma­niz­mo at­sto­vas ta­ria: „Įsi­vaiz­duok išd­ri­ku­sius pūki­nius de­be­siūkš­č­ius, ku­riuos nu­tvies­kia spin­du­liai. Ita­li­jo­je ta­tai žėri lyg įkai­tin­ta rūda. Čio­nai vien bly­š­kiai pa­auk­suo­ta.“⁴²

 

Gy­ve­ni­mas Ge­du­č­iuo­se

Sugrįžus į tėvų na­mus įkur­ti nors ir menką la­bo­ra­to­riją ne­bu­vo leng­va: pa­sta­tas me­di­nis, ja­me nei tin­ka­mos ven­ti­lia­ci­jos, nei van­den­tie­kio ar ka­na­li­za­ci­jos⁴³. Vien tik na­mų apy­vo­kos reik­me­nys. Vis dėlto Grot­thus­sas su­gebėjo iš pa­ryžie­tiš­kų li­ku­č­ių, vais­tinės in­dų pa­si­ga­min­ti Lei­de­no stik­li­nes, gal­va­no­met­rus⁴⁴, du­jų re­zer­vu­a­rus, net im­tis stik­lapūtystės. Vi­sa laimė – ar­ti gy­ve­no jau­nystės bi­č­iu­lis Bid­de­ris. Pas­ta­ra­sis garsėjo kaip pui­kus vais­ti­nin­kas ir gy­dy­to­jas, pa­si­ruošęs bet ku­rią mi­nutę padėti ne­vil­ties ir li­gos užklup­tiems žmonėms.

Grot­thus­sas ta­po tik­ru at­si­skyrėliu, ku­rio gy­ve­ni­mas ir min­tys bu­vo nu­kreip­tos į gam­tos gel­mes. Ge­du­č­iai – tai vie­ta, kur pa­š­to ka­rie­ta neužsu­ka, moks­li­nis žodis tik ret­ka­rč­iais ap­si­lan­ko. Bib­lio­te­kos su moks­lo vei­ka­lais ir nau­jau­sia spau­da – to­li­muo­se mies­tuo­se, o pabjurę, užpus­ty­ti ke­liai – puikūs ra­mybės sau­go­to­jai. Tie­sa, Grot­thus­sas užsi­sa­ky­da­vo žur­na­lų, pir­ko per tar­pi­nin­kus kny­gas, ta­č­iau dažnai taip lau­kia­ma in­for­ma­ci­ja pražūda­vo ar­ba vėluo­da­vo, užkliu­vu­si be­ga­li­niuo­se Ry­gos, Jel­ga­vos, Bauskės ke­lių vin­giuo­se. Pats Grot­thus­sas su didžiu ap­gai­les­ta­vi­mu prašė moks­lo vy­rų būti jam at­laidžiu už tai, kad jis to­li­ma­me užkam­py­je nespėja ei­ti kar­tu su vi­sa moks­li­nin­kų ko­hor­ta⁴⁵.

Ny­kios ap­lin­kos vei­kia­mam Grot­thus­sui nie­ko ki­to ne­li­ko, kaip sa­vo ry­š­kią in­di­vi­du­a­lybę iš­rei­kš­ti drąsiais ir ri­zi­kin­gais api­ben­dri­ni­mais, pagrįstais tik ke­liais ban­dy­mais ar­ba ne­la­bai tiks­liais ma­ta­vi­mais. Jo vaiz­duotės ne­tramdė au­to­ri­te­tai, ad­mi­nist­ra­to­riai ar pa­rei­ginė at­sa­ko­mybė. Jei ne pa­veldėtos li­gos prie­puo­liai, ner­vų sis­te­mos iš­se­ki­mas, tai sąly­gos kūry­bi­nei veik­lai būtų bu­vu­sios pa­ken­č­ia­mos net ir šia­me „Die­vo pa­mi­rš­ta­me kam­pe­ly­je“. Čia derėtų mums – an­ti­kos pa­li­ki­mo ug­dy­tiems mo­ki­niams – pri­si­min­ti Pla­to­no dau­gia­rei­kš­mius žodžius: „Ne­nu­stebk, Sok­ra­tai, jei­gu mes, daug ir įvai­riai pri­kalbėję apie die­vus bei vi­sa ko at­si­ra­dimą, vis dėlto neįsteng­si­me pa­siek­ti, kad mūsų žodžiai vi­sur ir vi­sais atžvil­giais būtų ne­pri­ešta­rin­gi ir tikslūs. Prie­šingai, turėsi­me džiaug­tis, jei mūsų pa­sa­ko­ji­mas bus ne mažiau tikėti­nas kaip bet ku­ris ki­tas, at­min­da­mi, jog ir aš, kal­ban­ty­sis, ir jūs, teisėjai, tu­ri­me tik žmo­nių pri­gimtį; tai­gi, pa­si­ten­ki­nus tikėti­nu mi­tu apie svars­to­mus da­ly­kus, ne­de­ra ie­š­ko­ti nie­ko ver­tin­giau.“⁴⁶

Tuo­met, kai vi­sa jo po­ten­ci­ja bu­vo su­telk­ta į elek­tros ir švie­sos pa­slap­tis, kūry­bi­niams im­pul­sams pri­reikė hu­ma­ni­ta­rinės sfe­ros. Ją teikė tėvo bib­lio­te­ka ir, žino­ma, nuo­sta­bi mu­zi­ka, sklin­dan­ti pa­lie­tus Sil­ber­man­no kla­vi­kordą^47. Pa­lie­tus kla­viš­us to pa­ties in­stru­men­to, kurį ka­dai­se tėvas įsi­gi­jo Ham­bur­ge iš didžio­jo Ba­cho šei­mos ran­kų. Be­ga­linį džiaugsmą dėl šio pir­ki­nio The­o­do­ro tėvas iš­rei­škė mu­zi­ki­niu kūri­niu – ron­do „Džiaugs­mas ga­vus Sil­ber­man­no kla­vi­kordą“ („Freu­de über der Emp­fang des Sil­ber­man­nis­chen Cla­vier, in ei­nem Ron­do C-Dur“, 1781), skir­tu C. Ph. E. Ba­chui. In­stru­mentą la­bai ver­ti­no pats Ba­chas. Apie tai by­lo­ja jo ron­do „At­si­svei­ki­ni­mas su Sil­ber­man­no kla­vi­kor­du“ („Abs­chied von Sil­ber­man­nis­chen Cla­vier“), skir­tas Diet­ri­chui Ewal­dui von Grot­thus­sui. Būtent šie kūri­niai ir jų sukūri­mo pe­ri­pe­ti­jos įrašė The­o­do­ro tėvo vardą į mu­zi­kos is­to­riją.

Pa­sak duo­me­nų, ku­riuos pa­teikė E. D. Scha­ber­tas ir O. Cle­me­nas⁴⁸, Ge­du­č­iuo­se Ru­si­jos ka­ro su Na­po­le­o­nu iš­va­karėse įsikūrė ca­ro dragūnai. Ge­ro­kai įkaušęs Dram­bur­ge­rio dragūnų pul­ko ma­jo­ras But­ke­wic­zius ėmė siautėti dva­re­ly­je. Gin­da­mas mo­tiną nuo užpuo­li­ko moks­li­nin­kas bu­vo sužeis­tas. Iš­si­gydęs žaiz­das, jis vi­sam lai­kui ne­te­ko de­š­inės ran­kos ke­tu­rių pi­rš­tų lanks­tu­mo, ga­li­mybės lais­vai jaus­tis prie ro­ja­lio ir ma­ni­pu­liuo­ti la­bo­ra­to­ri­jos prie­tai­sais.

Artėjant prancūzų ar­mi­jai, Grot­thus­sas trum­pam pa­si­traukė į Pe­ter­burgą. Šis pus­me­tis im­pe­ri­jos sos­tinėje ta­po tre­č­iuo­ju svar­biu jo moks­linės veik­los mo­men­tu. H. Bid­de­ris nu­ro­do, kad čia jis ar­ti­mai su­si­drau­ga­vo su vo­kie­č­ių kilmės che­mi­ku, La­voi­sier gerbėju Sche­re­riu⁴⁹. Pe­ter­bur­go moks­lų aka­de­mi­jos tik­ra­sis na­rys N. Sche­re­ris (1771-­1824) įsteigė Pe­ter­bur­ge leistą žur­nalą „Al­lge­mei­ne nor­dis­che An­na­len der Che­mie...“, iš­lei­do pirmą ori­gi­na­lų che­mi­jos va­dovėlį ru­sų kal­ba ir daug pa­si­dar­ba­vo puo­selėda­mas ru­sų ir vo­kie­č­ių ry­š­ius. Jis iš­lei­do straips­nių rin­kinį „Al­lge­mei­ne nor­dis­che che­mis­che Blätter“ (Ha­le, 1817), skirtą su­pažin­din­ti vo­kie­č­ių che­mi­kams su Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je at­lie­ka­mais dar­bais. Pa­grin­dinę šios kny­gos dalį su­darė Grot­thus­so dar­bai, skir­ti fos­fo­res­cen­ci­jai, rūgš­čių bei šarmų įta­kai elek­tros lai­du­mui, de­gi­mo, che­mi­nio gi­mi­nin­gu­mo ir ki­tiems rei­š­ki­niams⁵⁰. Be­je, šia­me lei­di­ny­je Grot­thus­sas pa­teikė priedą: su­ves­tinę len­telę, ku­rio­je vi­si švie­sos rei­š­ki­niai in­ter­pre­tuo­ja­mi kaip „elek­tri­nių es­mių“ (prin­ci­pų) vie­novė.

Sche­re­ris, kaip ir Geh­le­nas, drau­giš­kai atvėrė sa­vo žur­na­lo re­dak­ci­jos du­ris. Jis su­si­ra­š­inėjo su Grot­thus­su, pub­li­ka­vo jo dar­bus bei trum­pas žinu­tes. Iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos Grot­thus­sas da­li­jo­si su Sche­re­riu sa­vo idėjo­mis ir su­ma­ny­mais. Be to, Sche­re­ris parūpi­no švy­ti­nč­ius mi­ne­ra­lus fos­fo­res­cen­ci­jos ty­ri­mui, pa­ska­ti­no Ge­du­č­ių at­si­skyrėlį im­tis Smar­do­nės (Likėnų) mi­ne­ra­li­nio šalti­nio che­minės ana­lizės.

Užmegz­ti ry­š­iai su žur­na­lų leidėjais bei moks­li­nin­kais įga­li­no jus­ti moks­lo ei­gos pulsą, o ki­ta ver­tus, nuo­la­tos įtrauk­da­vo patį Grot­thussą į aud­ringą moks­linės min­ties pa­saulį. Be­veik 15 me­tų Grot­thus­so pub­li­ka­ci­jos rodėsi Geh­le­no, Sche­re­rio, Gil­ber­to, Trom­msdorf­fo žur­na­luo­se. Nuo 1812 iki 1820 m. Schweig­ge­rio žur­na­lo ti­tu­li­nia­me pus­la­py­je tarp to­kių gar­se­ny­bių kaip Ber­ze­liu­sas, Oerste­das, Se­e­bec­kas ir ki­ti, ran­da­me ir Grot­thus­so pa­vardę. 1820 m. Niurn­ber­ge Schweig­ge­rio pa­stan­go­mis pa­si­rodė Ge­du­č­ių at­si­skyrėlio rink­ti­niai ra­š­tai, o šiek tiek vėliau – Grot­thus­so medžia­gų svo­rio bei ek­vi­va­len­tų len­telė, pla­­čiai pa­pli­tu­si che­mi­kų ir far­ma­ci­nin­kų tar­pe. Len­telė bu­vo skir­ta ope­ra­ty­viai che­mi­nių pre­pa­ra­tų ga­my­bai. Tai liu­di­ja, kad vo­kie­č­ių moks­linė li­te­ratūra vai­di­no mums rei­kš­mingą vaid­menį: gar­si­no Grot­thus­so vardą tar­p gamtos tyrinėtojų.

 

Ne­tikėtos ga­li­mybės

To­liau tęsiant mūsų pa­sa­ko­jimą pra­var­tu pri­si­min­ti ke­lis fak­tus. Vi­sų pir­ma tai, kad Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je G. F. Parro­tas ir D. H. Grin­de­lis⁵¹ bu­vo pir­mie­ji gal­va­ninės elek­tros šalti­nio ty­rinėto­jai ir ho­ri­zon­ta­laus Vol­tos stul­po kūrėjai. At­gai­vin­to Dor­pa­to (Tar­tu) uni­ver­si­te­to rek­to­rius bei Pe­ter­bur­go moks­lų aka­de­mi­jos tik­ra­sis na­rys (nuo 1826 m.) Ge­or­gas Fried­ri­chas Par­ro­tas (1767­-1852) jau nuo 1801 m. bu­vo įsit­raukęs į elek­tro­lizės ty­ri­mus. Jis tikėjo­si, kad che­minėje sąvei­ko­je elek­tra ne­vai­di­na žymes­nio vaid­mens. Kri­ti­kuo­da­mas A. Vol­tos skel­biamą kon­tak­tinę elek­tros at­si­ra­di­mo te­oriją, Par­ro­tas pa­siūlė dėl elek­tro­li­to ir elek­tro­do sąly­č­io vyks­ta­nč­ios che­minės ok­si­da­ci­jos ai­š­ki­nimą: gal­va­niz­mo priežas­tis yra vien tik me­ta­lo ok­si­da­ci­ja⁵². Su­si­pažinęs su pir­muo­ju Grot­thus­so dar­bu, Par­ro­tas atidžiai sekė šio moks­li­nin­ko ty­ri­mus ir juos ge­rai ver­ti­no.

1814 m. pa­si­trau­kus Da­vi­dui Hie­ro­ni­mui Grin­de­liui (1776­-1836) iš Dor­pa­to uni­ver­si­te­to Che­mi­jos ir far­ma­ci­jos ka­ted­ros, Par­ro­tas pa­siūlė į jo vietą Grot­thus­so kan­di­da­tū­rą⁵³. Po sėkmin­go bal­sa­vi­mo (iš 17 as­me­nų už jį bal­sa­vo 15) uni­ver­si­te­to Ta­ry­ba kon­sta­ta­vo, kad The­o­do­ras Grot­thus­sas yra iš­rink­tas pro­fe­so­riu­mi.

Iš lai­š­ko, ra­š­y­to Dor­pa­to uni­ver­si­te­to rek­to­riui⁵⁴, ga­li­ma spręsti, kad Grot­thussą stip­riai pa­veikė ne­lauk­ta žinia apie iš­rin­kimą. Jis ra­šo: „ nors aš ir geidžiu, ir vi­liuo­si il­gus me­tus, galbūt ir visą gy­ve­nimą lik­ti Dor­pa­to pro­fe­so­riu­mi, vis dėlto ne­ga­liu įsi­pa­rei­go­ti še­še­rius me­tus ei­ti nuo­la­tinę tar­nybą Dor­pa­to uni­ver­si­te­te. Ma­no svei­ka­ta, ku­ri ir taip jau ke­letą me­tų šlu­buo­ja, ga­li dar la­biau pa­blogėti“.

Pa­gal nau­jus uni­ver­si­te­to įsta­tus iš­rink­tas pro­fe­so­rius pri­valėjo šeš­e­rius me­tus ei­ti sa­vo pa­rei­gas. Tai­gi ši prie­volė gąsdi­no Grot­thussą. Ka­dan­gi minėti rei­ka­la­vi­mai ne­bu­vo tai­ko­mi at­vy­ku­siems užsie­nio spe­cia­lis­tams, tai Grot­thus­sas mėgi­no įro­dinėti, kad jį, kaip gi­musį Leip­ci­ge ir to mies­to uni­ver­si­te­te imat­ri­ku­liuotą as­menį, ga­li­ma for­ma­liai pri­skir­ti prie užsie­nie­č­ių. Ta­č­iau lai­š­ko ga­le Grot­thus­sas pa­rei­š­kia, kad ne­svar­bu, kaip jis būtų trak­tuo­ja­mas, vis tiek jis im­si­s šių pa­rei­gų, žino­ma, jei­gu jo kan­di­datūra bus ga­lu­ti­nai pa­tvir­tin­ta (ma­tyt, tu­ri­mas ome­ny­je būti­nas im­pe­rinės valdžios at­sto­vo ap­ro­ba­vi­mas).

Šis rei­ka­las, ga­lin­tis nu­lem­ti as­mens li­kimą, la­bai jau­di­no Ge­du­č­ių moks­li­ninką. Ne­tru­kus jis ra­šo⁵⁵: jei bus su­teik­ta al­ga ir vi­sos or­di­na­ri­nio pro­fe­so­riaus teisės, „tai aš ne tik per­im­siu ma­no bi­č­iu­lio D. H. Grin­de­lio pa­liktą pro­fesūrą, bet ir įsi­pa­rei­go­siu, kiek man tai leis svei­ka­ta, lik­ti aka­de­minėje tar­ny­bo­je še­še­rius me­tus“. Grot­thus­sas, pa­gau­tas en­tu­ziaz­mo, tę­sia to­liau: „Ka­dan­gi aš pats tro­kš­tu sa­vo to­lesnį gy­venimą pra­skaid­rin­ti iš­ti­ki­mai tar­nau­da­mas moks­lui, tai tik­riau­siai lik­siu ir il­giau, jei ne­su­kliu­dys ma­no li­ga“. Jis su­pran­ta, kad po Ru­si­jos švie­ti­mo sis­te­mos re­for­mos no­rint iš­si­lai­ky­ti uni­ver­si­te­te reikės įgy­ti moks­linį laipsnį: „Su didžiu no­ru aš išmėgin­siu dak­ta­rinę pro­mo­ciją⁵⁶“, ku­ri nėra svar­bi, nes „aš nežadu kop­ti au­kš­tyn“.

Uni­ver­si­te­tas turėjo sa­vų bėdų. Ne­at­si­ra­do, kas galėtų im­tis ener­gin­gai tvar­ky­ti Grot­thus­so rei­ka­lus: de­rin­ti klau­si­mus su tei­si­nin­kais bei im­pe­ri­jos biu­ro­kratais. Kol vy­ko ofi­cia­lus su­si­ra­š­inėji­mas, atėjo ru­duo. Ka­ted­ra il­giau lauk­ti ne­galėjo. Laisvą vietą užėmė Char­ko­vo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, Pe­ter­bur­go moks­lų aka­de­mi­jos na­rys ko­res­pon­den­tas Jo­han­nas Ema­nu­e­lis Fer­di­nan­das Giese (1781-­1821)⁵⁷, miręs me­tais ank­sč­iau už Grot­thussą. Ge­du­č­ių moks­lo vy­ro gy­ve­ni­mo ty­rinėto­jas Ja­nis Stra­di­nis yra įsi­ti­kinęs, kad Grot­thus­so nesėkmę nulėmė jo abe­jonės dėl sa­vo svei­ka­tos. Be abe­jo, Grot­thus­sas blai­viai žiūrėjo į sa­vo ligą. Ta­č­iau lai­š­kų tu­ri­nys by­lo­ja, kad jis vis dėlto bu­vo pa­si­ryžęs vyk­ti į Dor­patą. Ga­lu­ti­niam spren­di­mui te­reikėjo valdžios ap­ro­ba­ci­jos.

Mūsų ma­ny­mu, bu­vo ir ki­ta tuo me­tu lem­tin­ga Grot­thus­so pra­laimėji­mo priežas­tis. Tai 1803 m. ca­ro vy­riau­sybės įvyk­dy­ta vi­sos Ru­si­jos švie­ti­mo sis­te­mos re­or­ga­ni­za­ci­ja. Pra­monės plėto­ji­mo bei im­pe­rinės sis­te­mos stip­ri­ni­mo tiks­lai vertė rūpin­tis kva­li­fi­kuo­tų kad­rų, rei­ka­lin­gų pramonei ir ka­riuo­me­nei, ruo­š­i­mu. Bu­vo būti­na ne tik steig­ti nau­jas au­kštąsias mo­kyk­las, bet ir jas kon­tro­liuo­ti, kreip­ti im­pe­ri­jai nau­din­ga kryp­ti­mi⁵⁸.

Su­kur­tai liau­dies švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai ta­po pa­valdžios mo­kyk­los ir uni­ver­si­te­tai. Pas­ta­rie­siems bu­vo su­teik­ta ta­ria­ma au­to­no­mi­ja: teisė iš­si­rink­ti rek­to­rių, pro­fe­so­rius bei teik­ti aka­de­mi­nius laips­nius. Ta­č­iau uni­ver­si­te­to rek­to­rių tie­sio­giai kon­tro­lia­vo globėjas (ku­ra­to­rius). Jis, kaip ca­ro valdžios įga­lio­ti­nis, pri­valėjo prižiūrėti aka­de­minę veiklą ir ją re­gu­liuo­ti. Ki­taip ta­riant, ne­si­skai­ty­ti su for­ma­liai skel­bia­ma sa­vi­val­da. La­bai grei­tai net jau pa­tvir­tin­tos uni­ver­si­te­tų teisės bu­vo stip­riai ap­kar­py­tos, o rek­to­riai ski­ria­mi pa­ties ca­ro po­tvar­kiu.

Nors pir­ma­sis at­kur­to 1802 m. Tar­tu uni­ver­si­te­to – pradėto va­din­ti Dor­pa­to uni­ver­si­te­tu pabrėžiant jo pri­klau­symą ru­sų kultūrai ­ rek­to­rius – Par­ro­tas⁵⁹ didžiai ver­ti­no Grot­thus­so nuo­pel­nus ir pats jį re­ko­men­da­vo pro­fesūrai, ta­č­iau iš­rinktą naują pro­fe­so­rių turėjo ga­lu­ti­nai ap­ro­buo­ti Pe­ter­bur­go švie­ti­mo apy­gar­dos globėjas. Šias pa­rei­gas ėjo F. M. Klin­ge­ris, la­bai griežtas ir uo­lus vals­ty­bi­nių nu­ro­dy­mų vyk­dy­to­jas. Kaip tik tuo me­tu globėjo ir pro­fesūros san­ty­kiai la­bai pa­a­štrėjo⁶⁰. Dėl psi­cho­lo­ginės įtam­pos Klin­ge­ris nu­sto­jo pats lan­ky­tis Dor­pa­te. Jis ėmė va­do­vau­ti nei­š­vyk­da­mas iš Pe­ter­bur­go. Įvai­rių rei­ka­lų spren­di­mas užsitęsda­vo, po­pie­riai užsi­gulėda­vo. Ki­ta ver­tus, sun­ku bu­vo tikėtis ofi­cia­laus valdžios su­ti­ki­mo pri­im­ti į at­sa­kin­gas pa­rei­gas as­menį, ne­tu­rintį ne tik moks­li­nio laips­nio, bet ir nuo­sek­lių stu­di­jų di­plo­mo, kai no­ri­nč­ių pa­kliūti į Tar­tu uni­ver­si­tetą ir tu­ri­nč­ių gar­bin­gus laips­nius bu­vo pa­kan­ka­mai. Be to, rei­kia ne­pa­mi­rš­ti svar­baus fak­to: nuo 1798 m. bu­vo rei­ka­lau­ja­ma, kad Ru­si­jos im­pe­ri­jos val­di­niai ne­stu­di­juo­tų užsie­ny­je, nes ten ga­li „ap­si­krėsti“ vals­tybę ar­da­nč­io­mis – re­vo­liu­cinėmis – idėjo­mis. Šis drau­di­mas varžė Grot­thussą, kai jis dar­ba­vo­si Prancūzi­jo­je. Da­bar, ma­tyt, tai trukdė gau­ti pro­fe­so­riaus vietą, tuo la­biau kad im­pe­riš­kai mąstan­tys veikėjai geidė išs­tum­ti iš Bal­ti­jos kra­š­to struktūrų as­me­nis, su­si­ju­sius su ne­ru­siš­ka tra­di­ci­ja.

Ku­ršo cen­tras Jel­ga­va (Min­tau­ja), norėda­mas ne­pra­ras­ti bu­vu­sios ku­ni­gai­kš­tystės sos­tinės rei­kš­min­gu­mo, su­telkė daug ak­ty­vių ir išp­ru­su­sių žmo­nių. Ku­ršo fe­o­da­las Pe­te­ris von Bi­ro­nas siekė jo­je įsteig­ti au­kštąją mo­kyklą. 1775 m. įkur­ta Pe­te­rio aka­de­mi­ja nors ir bu­vo au­kš­tes­nio ran­go nei ei­linė gim­na­zi­ja, ta­č­iau ne­turėjo teisės su­teik­ti uni­ver­si­te­tinį dip­lomą. Pri­jun­gus Ku­ršą prie Ru­si­jos, iš­ki­lo rei­ka­las steig­ti šio­je im­pe­ri­jos da­ly­je uni­ver­si­tetą. Tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ra­vo Jel­ga­va ir Tar­tu. Vie­nu me­tu net bu­vo pa­skelb­ta Jel­ga­vos uni­ver­si­te­to ati­da­ry­mo die­na. Vis dėlto ca­rui bu­vo pa­ran­kiau turėti moks­lo centrą arč­iau Pe­ter­bur­go. Ma­tyt, tai ir nulėmė ga­lu­tinį spren­dimą tokį centrą įkur­ti Tar­tu ar­ba, im­pe­ri­ne ter­mi­ni­ja, Dor­pa­te.

Pra­radęs ga­li­mybę tap­ti pro­fe­so­riu­mi, Grot­thus­sas įsi­jungė į Jel­ga­vos švie­suo­menės veiklą. Tuo la­biau kad ke­lias iki Jel­ga­vos bu­vo pa­kan­ka­mai trum­pas. Jau­kia­me Ku­ršo cen­tre bu­vo ga­li­ma ras­ti me­di­ci­ninę pa­galbą, ra­mią užuovėją bi­č­iu­lio Bid­de­rio na­muo­se.

Nuo pat Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jos įstei­gi­mo (1817) Grot­thus­sas bu­vo jos ak­ty­vus na­rys. Jos na­riais bu­vo žymūs Bal­ti­jos re­gio­no moks­lo vy­rai: D. H. Grin­de­lis, E. Eich­wal­das, A. Kru­zens­ter­nas, V. Stru­ve ir ki­ti. Drau­gi­ja taip pat rūpi­no­si is­to­ri­jos, li­te­ratūros ir švie­ti­mo rei­ka­lais.

Grot­thus­sas drau­gi­jos su­si­rin­ki­muo­se skaitė moks­li­nius pra­ne­š­i­mus, su­pažin­di­no Ku­ršo švie­suo­lius su sa­vo ty­ri­mų re­zul­ta­tais. Drau­gi­ja užsi­mo­jo įsteig­ti sa­vo met­ra­štį. Pa­vy­ko iš­leis­ti dvi gražiai pa­ruo­š­tas kny­gas, ne­nu­si­leidžia­nč­ias sa­vo ly­giu bet ku­riam ki­tam moks­lo cen­trui. Pir­mo­jo­je kny­go­je šalia Grot­thus­so ma­to­me Eich­wal­do, Pauc­ke­rio, Gaus­so pa­var­des. Ir vis dėlto drau­gi­jai bu­vo sun­ku kon­ku­ruo­ti su Dor­pa­to uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kais. Jel­ga­vos vi­suo­me­nei, pra­ra­du­siai viltį turėti rimtą moks­lo centrą, te­ko pa­laips­niui siau­rin­ti sa­vo in­te­re­sus. Ji užsiėmė vien tik pažin­ti­ne bei et­no­gra­fi­ne veik­la. Grot­thus­sas į veiklą įsit­raukė drau­gi­jos klestėji­mo me­tu. Čia jis su­si­pažino su an­ks­č­iau minėtais moks­li­nin­kais, tęsė drau­gystę su jau­nystės bi­č­iu­liu Bid­de­riu – da­bar jau žymiu vais­ti­nin­ku. Jo la­bo­ra­to­ri­jo­je Grot­thus­sas at­lik­da­vo eks­pe­ri­men­tus, ruo­š­da­vo re­a­gen­tus bei įren­gi­nius sa­vo eks­pe­ri­men­tams, o vėliau pa­rink­da­vo in­stru­men­tus sa­vai la­bo­ra­to­ri­jai. Pri­si­min­da­mas bu­vu­sius su­si­ti­ki­mus, Bid­de­ris rašė: „Grot­thus­so pa­vyz­dys, jo tikėji­mas che­mi­jos ir fi­zi­kos pa­sie­ki­mais vėl ma­ne pri­ar­ti­no prie moks­lo, nuo ku­rio aš bu­vau ati­tolęs . Kaip aš dėkin­gas jam už sąmo­jin­gus po­kal­bius! Koks jis man bu­vo mie­las!“⁶¹

Grot­thus­sas re­a­liai ver­ti­no drau­gi­jos na­rių – Ku­ršo švie­suo­lių – men­kus su­gebėji­mus. Sa­vo tes­ta­mente dalį lėšų jis skyrė Jel­ga­vos gim­na­zi­jos pro­fe­so­riaus vie­tai pažymėda­mas, kad į ją ne­ga­li­ma skir­ti šia­me mies­te­ly­je dir­ba­nč­ių as­me­nų. Į ją turėtų būti ski­ria­mas moks­le jau pa­sižymėjęs žmo­gus.

Kal­bant apie Grot­thus­so ir Dor­pa­to uni­ver­si­te­to sąly­č­io vin­gius, ky­la klau­si­mas dėl jo pe­da­go­gi­nių sa­vy­bių. Pri­si­min­ki­me vieną epi­zodą: Grot­thus­sui va­do­vau­jant moks­linę veiklą pradėjo žymus vo­kie­č­ių moks­li­nin­kas Hein­ri­chas Ro­se⁶². Re­mian­tis J. Stra­di­niu ga­li­ma teig­ti, kad Ro­se bu­vo vie­nin­te­lis Ge­du­č­ių at­si­skyrėlio mo­ki­nys. Be abe­jo, tai ne­gi­nč­i­ja­mas fak­tas. Tuo­met (1816­-1819) Ro­se dir­bo Bid­de­rio vais­tinėje. Čia jau­nas pa­meist­rys (la­bo­ran­tas) su­si­drau­ga­vo su Grot­thus­su. Pa­meist­riui di­delį įspūdį darė pla­č­iai pa­garsėju­si Ge­du­č­ių dva­ri­nin­ko as­me­nybė, jaut­ri žodžių niu­an­sams ir moks­lo te­ma­ti­kai. Pas­ta­ro­jo va­do­vau­ja­mas Ro­se at­li­ko me­ta­lo den­dri­tų ty­ri­mus. Šio dar­bo tiks­las – pa­pil­do­mai pagrįsti Grot­thus­so kris­ta­li­za­ci­jos ai­š­ki­nimą. Mat tuo me­tu pa­si­rodė ke­li straips­niai, puo­lan­tys jo pažiūras⁶³. Grot­thus­sas pri­si­min­da­mas tas die­nas rašė: „ aš džiau­giuo­si, kad dar­bo ėmėsi au­to­rius, ku­ris ne tik va­do­va­vo­si ma­no pažiūro­mis šiuo klau­si­mu, bet ir rėmėsi sa­vo pa­ties idėjo­mis ir eks­pe­ri­men­tais“⁶⁴. Ro­se’s dar­bas bu­vo išs­paus­din­tas Grot­thus­so rink­ti­niuo­se ra­š­tuo­se (Niurn­ber­gas, 1820).

Ro­se ne­il­gai te­bu­vo Jel­ga­vo­je. Jis iš­vy­ko stažuo­tis į Stok­holmą pas to me­to pir­mo ry­š­ku­mo moks­lo žvaigždę Jönsą Ja­kobą Ber­ze­liusą (1770-­1848). Per Ro­se Grot­thus­sas užmezgė ryšį su gar­siuo­ju šve­dų che­mi­ku. J. Stra­di­nis, atidžiai ana­li­zuo­da­mas Ro­se’s dar­bus ir to me­to moks­linę li­te­ratūrą, priėjo iš­vadą, kad jau su­bren­du­sio ir pa­garsėju­sio Ro­se’s dar­buo­se dar vis ga­li­ma pa­stebėti ne­abe­jo­tiną Grot­thus­so įtaką.

 

 

Brangiausias drauge*,

iš dokumentų, kuriuos Jūs malonėjote man atsiųsti, aš sužinojau, jog neseniai Kurše įkurta Literatūros ir meno draugija išrinko mane savo nariu. Džiaugdamasis mokslų pažanga savo tėvynėje ir nuoširdžiai dėkodamas už man skirtą įvertinimą, prašau Jus perduoti tai respektabiliai Draugijai ne tik šią mano padėką, bet ir pažadą, jog aš, kiek leis mano jėgos, tikiuosi prisidėti prie Draugijos aukštų mokslinių tikslų.

Su nuolatine pagarba ir draugiškumu turiu garbę vadintis Jums atsidavusiu

 

Theodor Grotthuss

Gedučiai,
1817 m. gegužės 8 d.

 

*Laiškas rašytas Kuršo literatūros ir meno draugijos steigėjui ir sekretoriui Magnusui Georgui Pauckeriui. Pastarasis garsėjo kaip matematikas, geodezininkas ir metrologas; buvo išrinktas Peterburgo mokslų akademijos nariu korespondentu. Laišką vertė Juozas Malinauskas.

 

Ke­lio pa­bai­ga

Pa­veldėta li­ga vis la­biau slėgė Grot­thussą, kan­ki­na­mai veikė jo psi­chinę būklę. Dar jam sve­č­iuo­jan­tis Ita­li­jo­je gy­dy­to­jas jį rim­tai perspėjo pabrėžda­mas, kad pa­cien­tas ne­leis­ti­nai eik­vo­ja sa­vo jėgas. Ta­č­iau jau­na­sis moks­lo vy­ras į tai ne­kreipė jo­kio dėme­sio. Jis, tar­si nu­jaus­da­mas artė­jan­čią žemiš­ko­sios ke­lionės pa­baigą, skubėjo įgy­ven­din­ti sa­vo drąsius užmo­jus⁶⁵.

Grot­thus­sas at­sidėjo vie­nin­te­liam sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lui – moks­lui. Jam ne­ki­lo klau­si­mas, kur ieš­ko­ti nuo­ta­kos, ar jau lai­kas kur­ti šeimą, nes vi­sas dėme­sys bu­vo skir­tas gam­tos pa­sau­lio san­da­rai. Bui­ti­niai dva­re­lio rūpe­sč­iai, ka­nč­ia dėl ri­bo­tų ga­li­my­bių sužalo­tais pi­rš­tais dirb­ti ir skam­bin­ti kla­vi­kor­du, men­kos sąly­gos eks­pe­ri­men­tams gniuždė jo pa­stan­gas kuo pla­č­iau aprėpti, kuo gi­liau pažin­ti pa­sau­lio įvai­rovę. Vi­sa tai nei­š­ven­gia­mai turėjo baig­tis tra­giš­kai.

Ga­lu­ti­nai nu­a­linęs sa­ve, Ge­du­č­ių keis­tuo­lis bai­gia ra­š­y­ti savąją „gulbės giesmę“ – moks­linį darbą „Apie elek­tros ir švie­sos che­minį po­veikį“. Šis kūri­nys bu­vo užbaig­tas grei­č­iau nei per pus­metį. 1818 me­tų pa­bai­go­je jo bi­č­iu­lis Bid­de­ris šią stu­diją per­skai­to Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jos su­si­rin­ki­me – tuo me­tu, kai iš­sekęs kūri­nio au­to­rius jau ne­be­tu­ri jėgų: grėsmin­gas li­gos prie­puo­lis ne­leidžia jam pa­kil­ti iš pa­ta­lo.

Grot­thus­sas darėsi vis įta­res­nis. Kan­ki­no­si pa­stebėjęs, kad moks­linėje spau­do­je jo dar­bai nu­ty­li­mi. Mat Ber­ze­liu­sas, Bi­ot ir ki­ti au­to­riai sa­vo kny­go­se bei straips­niuo­se, ap­ra­š­y­da­mi elek­tro­lizės rei­š­ki­nius, nu­ty­li pir­mo­sios te­ori­jos au­to­riaus vardą. Jis ra­šo: „nie­kas, iš­ tik­ro nie­kas tei­sin­gai ne­pa­ai­š­ki­no ma­no nu­ma­ty­to ir įro­dy­to ski­li­mo⁶⁶ vei­kiant ele­men­ta­riam po­liš­ku­mui . O Da­vy manęs net ne­pa­mi­ni, nors ir pa­si­sa­vi­no, išs­ky­rus pie­š­inį, visą ma­no elek­tro­che­mi­nių rei­š­ki­nių te­oriją sa­vo straips­ny­je, ku­ris pa­si­rodė pus­an­trų me­tų vėliau nei ma­no straips­nis, išs­paus­din­tas Ro­mo­je.“⁶⁷

Grot­thus­sas ke­ti­no pats nu­vyk­ti pas Ber­ze­liusą, bet li­ga ne­su­stab­do­mai vystėsi. Jis jau ne­galėjo iš­si­ruo­š­ti gy­dy­tis į Kar­lo­vy Va­rus, kaip bu­vo ke­tinęs. Na­mų la­bo­ra­to­ri­jo­je vis dažniau jis ne­be­su­val­do sa­vo ner­vų, klys­ta, ka­rš­č­iuo­ja­si steng­da­ma­sis viską iš savęs išs­paus­ti. „Prieš ke­le­rius me­tus ruo­š­iau­si pa­si­ro­dy­ti Stok­hol­me ir ap­lan­ky­ti Jus, – ra­šo Grot­thus­sas Ber­ze­liu­sui⁶⁸; – aš tikėjau­si, kad galbūt Jūs būtumėt su­tikęs ma­ne įsi­leis­ti į sa­vo la­bo­ra­to­riją. Li­ki­mas pri­vertė ma­ne at­si­sa­ky­ti šio su­ma­ny­mo. Aš jau­č­iu, kad ma­no ke­lias artėja prie ga­lo, jau ne­be­tu­riu pa­kan­ka­mai fi­zi­nių jėgų, kan­trybės ir ra­mybės dau­giau kaip dve­ji me­tai; todėl aš ne­be­pajėgiu at­lik­ti ge­rų ban­dy­mų ir jau­č­iu, kad man tuoj teks nu­til­ti.“⁶⁹

Iš­ti­ki­masis Bid­de­ris rašė: „Pas­ku­ti­niais me­tais jis dir­bo tik trum­pais pa­ke­nč­ia­mos sa­vi­jau­tos mo­men­tais. Iš neužbaig­tų ir ne­nu­osek­lių stebėji­mų pa­da­ry­tos sku­bo­tos iš­va­dos, ku­rių vėliau tek­da­vo at­si­sa­ky­ti, jį la­bai jau­di­no, fi­zi­nis eg­zis­ta­vi­mas darėsi jam na­š­ta.“⁷⁰

1821 m. spa­lio 1 d. Grot­thus­sas kreipėsi į Ber­ze­liusą: „Lai­š­kas, kurį Jūs turėjo­te garbės at­siųs­ti man, su­teikė man didžiulį džiaugsmą. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­ris galbūt dar jau­di­na ma­ne, – mat ma­no svei­ka­tos būklė itin ap­gailėti­na, – ­ ­ ­ tai po­kal­bis su įžymiais moks­lo žmonėmis, to moks­lo, kurį aš drįstu pa­va­din­ti mūsų.“⁷¹ Ta­č­iau Ge­du­č­ių kan­ki­nys su­vo­kia, kad tie re­tai pa­si­ro­dan­tys lai­š­kai – men­kas šiau­de­lis jo ne­vil­ties oke­a­ne. Ir vis dėlto jis ra­šo: „Man būtų la­bai ma­lo­nu, Ger­bia­ma­sis Po­ne, gau­ti Jūsų lai­šką prieš pa­si­trau­kiant iš gy­ve­ni­mo...“

Moks­li­nin­ko ap­si­spren­di­mas ai­š­kus. Bid­de­ris ci­tuo­ja kitą Grot­thus­so lai­šką: „Ko ver­tas šis liūdnas gy­ve­ni­mas, jei aš ne­be­galėda­mas dirb­ti skel­biu vi­en sa­vo klai­das“⁷². Pa­ga­liau iš­au­šo lem­tin­go­ji 1822 me­tų ko­vo 26-oji die­na. Iš­kan­kin­tas ir nu­a­lin­tas ne­ga­lios, Ge­du­­čių dva­re­lio at­si­skyrėlis pra­ve­ria tam­saus medžio spin­tą. Čia ri­kiuo­ja­si jo iš­puo­selėti gam­tos eks­po­na­tai ir gi­minės gin­klų ko­lek­ci­ja. Ne­skubėda­mas, bet ryžtin­gai pa­si­i­ma pis­to­letą ir, nu­kreipęs ni­ke­liuotą vamzdį į sa­ve, nu­spaudžia gai­duką. Stings­tan­tis moks­lo vy­ro kūnas pra­de­da sugrįžimą į be­ga­linės Gam­tos gel­mes, prie ku­rių pa­slap­ties jo ne­rims­tan­tis pro­tas skverbėsi be at­van­gos klaus­da­mas, kodėl „lux lu­cet in te­neb­ris qu­a­mvis ni­hil obs­cu­rius lu­ce“?⁷³ Ir štai mi­ru­sių­jų var­pas ima gaus­ti „... et lux aeter­na lu­cet ad eis“ („... ir amžino­ji švie­sa jiems te­švie­č­ia“).

Apie moks­li­nin­ko mirtį ne­tru­kus pra­nešė Ry­gos ir Jel­ga­vos laik­ra­š­č­iai, šiek tiek vėliau pa­si­rodė ne­kro­lo­gai pla­č­iai žino­muo­se Sche­re­rio, Trom­msdor­ffo ir ki­tuo­se moks­li­niuo­se žur­na­luo­se.

 

Pas­ku­tinė va­lia

Su­si­rinkę gi­minės ir su­kvies­ti liu­dy­to­jai, ati­darė jau amžinai nu­ti­lu­sio The­o­do­ro Grot­thus­so as­me­ni­nių ra­š­tų dėžutę. Jo­je gulėjo po­pie­riaus la­pai, pa­va­din­ti „Ma­no pas­ku­tinė va­lia“. Tes­ta­mento teks­tas įdo­mus, todėl pa­tei­kia­me jį visą.

Ma­no pas­ku­tinė va­lia⁷⁴

Ka­dan­gi aš jau ket­ve­rius me­tus pa­mažu stiprėjant ma­ne var­gi­nan­tiems ir sun­kiems kūno ne­ga­la­vi­mams ai­š­kiai jau­č­iu, jog ma­no gy­ve­ni­mo va­ka­ras spa­rč­iais žings­niais artėja, tai dėl sa­vo pa­li­ki­mo taip nu­sprendžiau:

1. Aš no­riu, kad ta ma­no tur­to da­lis, ku­ria aš, jei­gu būčiau gy­venęs ar gy­ve­nč­iau il­giau už sa­vo mielą mo­tiną, turėsiu nau­do­tis ar­ba kurią jau būčiau gavęs, būtų pa­da­ly­ta į tris ly­gias da­lis ir kiek­vie­na ma­no se­se­rų ar­ba jų vai­kai galėtų gau­ti po vieną to­kią dalį ma­no mie­lai mo­ti­nai mi­rus. Bet kol ma­no ger­bia­ma mo­ti­na bus gy­va, jai, bū­tent ma­no mo­ti­nai, tu­ri lik­ti pen­ki šimtai Al­ber­to reich­sta­le­rių me­ti­nių pi­ni­gų. Būtent šiuos pi­ni­gus kas­met ma­no mo­ti­na iki šiol mokėjo man, kaip ir kiek­vie­nai ma­no sese­rų, pra­gy­ve­ni­mui.

2. Sa­vo iš žemės ūkio ir tau­pu­mu sąžinin­gai įgytą turtą⁷⁵, būtent vi­sus sa­vo išs­ko­lin­tus pi­ni­gus, dėl ku­rių aš šiuo me­tu tu­riu ob­li­ga­ci­jas bei sko­li­nin­kų ra­š­tus, iš meilės tėvy­nei ir meilės moks­lams pa­lie­ku Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jai, ku­rios nuo­la­ti­niu na­riu tu­riu garbės būti, ta­č­iau tik to­kio­mis sąly­go­mis:

a) Kad minėto­sios ma­no se­se­rys ne­galėtų skųs­tis, jog apie jas čia ne­kal­bu, ir iš dėkin­gu­mo Ge­du­č­ių šei­my­ny­kš­č­iams, ku­rie tiek me­tų ma­no ger­bia­mos mo­ti­nos žemės val­do­je mums iš­ti­ki­mai ir sun­kiai tar­na­vo, Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­ja tu­ri iš pa­ja­mų už ma­no išs­ko­lin­tus pi­ni­gus kas­met iš­mokėti tris šimtus si­dab­ro rub­lių tuo­kar­ti­niam šiuo me­tu ma­no mo­ti­nai pri­klau­sa­nč­io Ge­du­č­ių dva­ro sa­vi­nin­kui, ta­č­iau ne ank­sč­iau, nei jis (būtent Ge­du­č­ių dva­ro sa­vi­nin­kas ar­ba sa­vi­ninkė) pa­teiks Ge­du­č­ių dva­ro vals­tie­č­ių, vie­no kai­my­ni­nio dva­ro sa­vi­nin­ko ir Žei­me­lio liu­te­ro­nų pas­to­riaus pa­si­ra­š­ytą pažymėjimą, jog jis praėju­siais me­tais, t. y. kiek­vie­nais praėju­siais me­tais skai­č­iuo­jant nuo ma­no mir­ties iš Ge­du­č­ių dva­ro šei­my­ny­kš­č­ių nei pi­ni­gais, nei grūdais ir t. t. vi­siš­kai nie­ko nėra paėmęs [mo­ke­sč­iams] karūnai⁷⁶, bažny­č­iai ir žemės mo­ke­sč­iams su­mokėti ar­ba ki­tiems tiks­lams, nes toks ma­no no­ras bei va­lia, kad šie pi­ni­gai būtų pa­nau­do­ti tiems mo­ke­sč­iams pa­deng­ti ir Ge­du­č­ių šei­my­ny­kš­č­ių nau­dai, idant pas­ta­rie­ji pa­siek­tų vis di­desnę ge­rovę, o Ge­du­č­ių dva­ras pa­mažu ge­ro­kai pa­brang­tų ir duo­tų tikrą naudą ne tik Ge­du­č­ių dva­ro šei­my­ny­kš­č­iams, bet at­ei­ty­je, jį par­da­vus, būtų nau­din­gas ir ma­no gi­mi­nai­č­iams. Rekrūtų prie­volę, jei­gu jos ne­ga­li­ma pa­deng­ti pi­ni­gais, vals­tie­č­iai, žino­ma, vis tiek tu­ri vyk­dy­ti, ly­giai kaip ka­ro lai­kais vyk­do ne­pa­prastąsias žemės ūkio pro­duk­tų prie­vo­les. Bet ir rekrūtų prie­vo­lei rei­ka­lin­gi pi­ni­gai tu­ri būti mo­ka­mi iš anų tri­jų šimtų si­dab­ro rub­lių tuo at­ve­ju, kai šei­my­ny­kš­č­iai iš sa­vo tar­po tei­kia rekrūtus.

b) Ant­ro­ji sąly­ga, ku­rią aš ke­liu Li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jai, yra to­kia: da­lis pel­no, gau­na­mo iš ma­no pa­sko­lin­tų pi­ni­gų, tu­ri būti kau­pia­ma ir pa­vers­ta ka­pi­ta­lu, o da­lis tu­ri būti pa­nau­do­ta, jei­gu pa­si­tai­kys ge­ra pro­ga, fi­zi­kos ir che­mi­jos prie­tai­sams įsi­gy­ti, idant po ke­le­rių me­tų Min­tau­jo­je būtų ga­li­ma su­bur­ti eks­pe­ri­men­tinės fi­zi­kos ir che­mi­jos pro­fesūrą. Į šią vietą ne­tu­ri būti ren­ka­mi nė vie­nas iš Min­tau­jos gar­bio­sios Gym­na­sii il­lust­ris⁷⁷ pro­fe­so­rių ir nė vie­nas iš ten prak­ti­kuo­ja­n­čių gy­dy­to­jų, tai tu­ri būti che­mi­kas ir fi­zi­kas, jau tu­rin­tys au­to­ri­tetą.

3. Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jai taip pat pa­lie­ku sa­vo bib­lio­teką, fi­zi­kos ir che­mi­jos prie­tai­sus bei pre­pa­ra­tus, gam­tos moks­lo rin­ki­nius, mi­ne­ra­lus ir t.t., išs­ky­rus tas kny­gas ir vei­ka­lus, ku­rių vi­rš­e­ly­je ar­ba ti­tu­li­nia­me pus­la­py­je būtų at­ski­ras ma­no nu­ro­dy­mas.

4. Dėl ki­to sa­vo tur­to – bal­dų, eki­pažų, me­džiok­lės įran­kių, gry­nų­jų pi­ni­gų – aš dar pa­si­lie­ku teisę at­ski­rai dis­po­nuo­ti. Ta­č­iau jei­gu po ma­no mir­ties to­kio po­tvar­kio ne­at­si­ras­tų, aš lin­kiu, kad ma­no se­se­rys ar­ba jų vai­kai vi­sa tai kri­kš­­čio­niš­kai pa­si­da­ly­tų. Ta­č­iau medžioklės įran­kius aš pa­lie­ku sa­vo tar­nui ir pa­veldėtam val­di­niui Pe­te­riui, ku­riam da­viau po ma­no mir­ties įsi­ga­lio­siantį laisvės ra­štą ir Danc­ke­rio pa­vardę. Prie sa­vo medžioklės įran­kių aš, su­pran­ta­ma, pri­ski­riu vi­sus šau­tu­vus, bet ne Karl­sba­do pis­to­le­tus. Juos, taip pat mažo for­ma­to į rau­doną tymą įrištą bo­ta­ni­kos vei­kalą su spal­vo­to­mis va­rio gra­viūro­mis, pa­va­dintą „Aud­ros⁷⁸ Vo­kie­ti­jos flo­ra“, pa­lie­ku didžiai ger­bia­mam Kar­lui von Grot­thus­sui, Berž­ta­­lio pa­veldėto­jui, sa­vo pus­bro­liui ir drau­gui.

5. Šios pas­ku­tinės sa­vo va­lios vyk­dy­to­ju ski­riu minėtąjį sa­vo pus­brolį ir draugą, didžiai ger­biamą Karlą v. Grot­thussą, Beržta­lio pa­veldėtoją, įsi­ti­kinęs jo drau­gys­te ir pa­si­tikėda­mas jo pažadu, jog jis prižiūrės, kad šita ma­no pas­ku­tinė va­lia būtų tiks­liai vyk­do­ma. Ga­liau­siai, norėda­mas iš­veng­ti ga­li­mų nesu­si­pra­ti­mų, dar nu­ro­dau, jog aš jau tris anks­tes­nius tes­ta­mentinius nu­ta­ri­mus vieną po ki­to vi­siš­kai pa­nai­ki­nau, iš da­lies dėl to, kad įvy­ko kai ku­rių tur­tinės ma­no padėties pa­ki­ti­mų, iš da­lies ir dėl to, kad su­pra­tau, jog kai ką bu­vo ga­li­ma išdėsty­ti trum­piau ir ai­š­kiau nei anks­tes­niuo­se ke­lių liu­dy­to­jų pa­si­ra­š­y­tuo­se tes­ta­men­ti­niuo­se nu­ta­ri­muo­se. Ta­č­iau iš esmės šis ma­no pas­ku­ti­nis ir vie­nin­te­lis esa­mas tes­ta­mentas nu­kryps­ta nuo anks­tes­nių­jų; tą ga­li pa­liu­dy­ti ma­no pus­bro­lis, po­nas vy­res­ny­sis dva­ro teis­mo tarėjas ir Ru­ten­ber­go ri­te­ris, ku­ris 1821 me­tų ge­gužės mėnesį tokį [pas­ku­tinį] skaitė ir pats pa­si­rašė, ta­č­iau, kaip sa­ky­ta, jis bu­vo ma­no pa­nai­kin­tas, kad tik šitas įsi­ga­lio­tų.

Kad būtų pa­ti­ki­miau, šią sa­vo pas­ku­tinę va­lią aš duo­siu pa­si­ra­š­y­ti mažiau­siai vie­nam liu­dy­to­jui ir, jei­gu iš­kil­min­go tes­ta­mento ga­lios pri­stig­tų, su­teik­siu jam teisę pa­pil­dy­ti tes­ta­mentą prie­ra­šu.

The­o­dor Grot­thuss

Ge­du­č­iai, 1822 m. va­sa­rio 15 d.

Ma­no pa­ties ran­ka ir ma­no ant­spau­das (L. A.)

 

Be abe­jo, to­kia Ge­du­č­ių at­si­skyrėlio pas­ku­tinė va­lia – įžei­di­mas ne tik vi­sai von Grot­thus­sų gi­mi­nei, bet ir vi­siems kra­š­to di­di­kams. Užpro­tes­tuo­ti tes­ta­mentą ne­bu­vo sun­ku, nes tik­ro­ji dva­re­lio sa­vi­ninkė – The­o­do­ro Grot­thus­so mo­ti­na – dar bu­vo gy­va. Pa­gal do­ku­men­tus sūnus tik nuo­mo­jo Ge­du­č­ius. Jis, pui­kiai su­vok­da­mas tei­si­niu požiūriu sil­pnas tes­ta­mento vie­tas, tik kuk­liai pa­gei­da­vo, kad būtų pa­skirs­to­ma tik ta tur­to da­lis, ku­ri jam pri­klau­sy­tų kaip mo­ti­nos pa­li­ki­mas. Kaip ma­to­me, Grot­thus­sas, iš­sa­ky­da­mas pas­ku­tinį pa­gei­da­vimą, pa­si­kliovė vien tik sa­vo ar­ti­mų­jų ge­ra va­lia. Bet ar­ti­mie­ji – žmonės iš ki­to pa­sau­lio, ži­nan­tys dva­ri­nin­kų tei­ses ir pa­pro­č­ius, nie­ka­da ne­už­mi­rš­­tan­tys nei sa­vo ri­te­riš­kos kilmės, nei luo­mo so­li­da­ru­mo.

Kal­bant apie šį lem­tingą mo­mentą, derėtų pri­si­min­ti tas ap­lin­ky­bes, ku­rios nulėmė The­o­do­ro Grot­thus­so pa­saulėžiūrą, o kar­tu ir jo elg­seną su gi­mi­nai­č­iais. Vi­sų pir­ma at­kreip­si­me dėmesį į tai, kad Švie­ti­mo epo­cha iš esmės keitė idėjas bei ver­ty­binę orien­ta­ciją. Su­rei­kš­min­tas žmo­gaus pro­tas, kri­tiš­kas požiūris į mo­nar­chų bei valdžios veiklą, jų mo­ra­li­nius ar po­li­ti­nius spren­di­mus, atmetė įsiš­ak­ni­jusį pa­si­ti­kė­ji­mą au­to­ri­te­tų ne­klys­ta­mu­mu. Grot­thus­sas – žmo­gus, kilęs iš kil­min­gų­jų, valdžią tu­ri­nč­ių­jų sluoks­nio. Pa­gal užda­rai gy­ve­na­nč­ios ben­druo­menės įpro­čius jos na­riai pri­valėjo pa­klus­ti tra­di­ci­jai. Ta­č­iau stu­di­jos Pa­ryžiu­je, ap­si­lan­ky­mas Ro­mo­je, Ne­apo­ly­je su­vai­di­no tam tikrą vaid­menį – jis ta­po Švie­ti­mo epo­chos adep­tu, fi­ziš­kai pri­klau­sa­nč­iu kon­ser­va­ty­viam Ku­ršo ba­ro­nų luo­mui, bet in­te­lek­tu­a­liai gy­ve­na­nč­iu nau­jojo lai­ko sam­pra­tų erdvėje. Toks sąmonės su­si­dve­ji­ni­mas spar­ti­no tra­gišką baigtį.

Ne­pri­ešta­rau­jant Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jos na­riams, Grot­thus­sas bu­vo pa­skelb­tas psichiškai ne­svei­ku, o pa­li­ki­mo do­ku­men­tai anu­liuo­ti. Šį gėdingą drau­gi­jos po­elgį nulėmė tai, kad jos na­riai – bai­lios pro­vin­ci­jos vi­du­ti­nybės – vengė kon­flik­to su įta­kin­ga kraš­­to fe­o­da­lų gi­mi­ne. Liūdniau­sia tai, kad ne­li­ko be­veik jo­kių žinių apie Grot­thus­so bib­lio­teką, ar­chyvą ir ki­tus moks­lui svar­bius da­ly­kus. Moks­li­nin­kai, spaus­dinę, ko­men­tavę ir ci­tavę Grot­thussą, bu­vo vie­nin­te­liai iš­ti­ki­mi Ge­du­č­ių at­si­skyrėlio dar­bų tęsėjai.

 

Dar­bai, nu­veik­ti Ge­du­č­iuo­se

Pažvel­gus į Grot­thus­so bib­lio­grafiją leng­va įsi­ti­kin­ti, kad Ge­du­č­ių pe­ri­odo moks­li­nis pa­li­ki­mas pa­sižymi įvai­ria te­ma­ti­ka. Be jau minėtų te­mų, Grot­thus­sas ėmėsi du­jų miš­i­nio ty­ri­mo. Nu­statė du­jų užsi­lieps­no­ji­mo, de­gi­mo bei spro­gi­mo dėsnin­gu­mus (1809-­1812). Pas­ta­ruo­sius re­zul­ta­tus vai­sin­gai pa­nau­do­jo H. Da­vy⁷⁹. Nu­osek­liai ir kruo­pš­č­iai tir­da­mas ro­da­no rūgštį bei jo drus­kas, Grot­thus­sas at­ra­do (1816­-1818) ypač svar­bias re­ak­ci­jas, pa­te­ku­sias į ana­li­zinės che­mi­jos auk­so fondą. Jis su­darė san­ty­kinių svo­rių len­te­les, ana­li­za­vo me­te­o­ri­tų ir mi­ne­ra­li­nio van­dens pa­vyzdžius, au­ga­linės kilmės medžia­gas. Domėda­ma­sis šako­tų kris­ta­lų au­gi­mu nu­statė, kad pro stik­lo įtrūki­mus ano­do sri­ties ply­š­ių briau­no­se pra­de­da aug­ti den­dri­tai (si­dab­ro den­dri­tai, iš­sis­ki­rian­tys iš nit­ra­ti­nio tir­pa­lo). Tai ka­pi­lia­ri­nis elek­tri­za­ci­jos rei­š­ki­nys, ku­ris, iš nau­jo at­ras­tas dau­giau kaip po 70 me­tų, bu­vo pa­va­din­tas elek­tros­te­no­li­ze (K. F. Brau­nas, 1891 ir E. J. Ko­he­nas, 1898). Grot­thus­sas sukūrė būdą užšaldy­ti sky­sč­ius juos su­mai­š­ius su eti­lo ete­riu ir in­ten­sy­viai ga­ri­nant pra­re­tin­to­je erdvėje – sil­pna­me va­ku­u­me (1819).

Artėda­mas prie tra­giš­kos baig­ties, Grot­thus­sas gi­li­no­si į elek­tro­mag­ne­ti­nių rei­š­ki­nių pro­blemą: sek­da­mas Oerste­du, jis stebėjo mag­ne­tinės ro­dyklės nu­kry­pimą šalia te­kant elek­tros sro­vei. Be­veik vie­nu lai­ku su Se­e­bec­ku nu­statė, kad sro­vei te­kant drus­kos tir­pa­le su­mir­ky­tu li­ni­niu siūlu (ant­ros rūšies lai­di­nin­ku) kom­pa­so ro­dyklė taip pat re­a­guo­ja (1820). Tai­gi Grot­thus­so ir Se­e­bec­ko ty­ri­mai įrodė, jog me­ta­lu ir tir­pa­lu te­ka­nč­ios elek­tros srovės yra tos pa­č­ios pri­gim­ties. Grot­thus­sas taip pat ty­rinėjo elek­tri­za­ci­jos pobūdį kin­tant medžia­gos ag­re­ga­ti­niam būviui, du­jų elek­tri­nio lai­du­mo ypa­tu­mus, įvai­rius op­ti­nius, at­mo­sfe­rinius ir ki­tus rei­š­ki­nius.

Vi­si pa­minėti ty­ri­mai yra svarbūs. Ta­č­iau rei­kš­min­giau­si iš Grot­thus­so moks­li­nio pa­li­ki­mo yra du dar­bai. Tai elek­tro­lizės te­ori­ja (1805) ir švie­sos rei­š­ki­nių ty­ri­mai, at­skleidę es­mi­nius švie­sos sąvei­kos su medžia­gi­ne ma­te­ri­jos for­ma mo­men­tus. To­liau įsi­ti­kin­si­me, kad Grot­thus­sas siekė su­kur­ti vie­ningą medžia­gi­nio pa­sau­lio struktūros sam­pratą, ku­rio­je ma­te­ri­jos di­na­mizmą le­mia tam tik­ro pobūdžio šuo­li­nių sąvei­kų gran­dinė, į sa­vo ne­nutrūkstamą, be pa­lio­vos pul­suo­jantį sūkurį įtrauk­ianti vi­sus gam­tos rei­š­ki­nius. Me­mu­a­ras „Apie elek­tros ir švie­sos che­minį po­veikį“ (1818) – ne­pa­pras­tai rei­kš­min­gas kūri­nys, tik, de­ja, pa­si­rodęs au­to­riaus gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je, kai pro­gre­suo­jan­ti li­ga ne­gai­les­tin­gai nai­kin­o jėgų li­ku­č­ius. Grot­thus­sas jau ne­galėjo pats pa­sirūpin­ti šio dar­bo pa­gar­si­ni­mu. Kūri­nys, iš pradžių pa­si­rodęs Eu­ro­pos užkam­pio (Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­jos) met­ra­š­ty­je, o vėliau Grot­thus­so rink­ti­niuo­se ra­š­tuo­se (1820), li­ko il­gai moks­linės vi­suo­menės ne­pa­stebėtas.

Wil­hel­mui Ost­wal­dui tu­ri­me būti dėkin­gi už Grot­thus­so idėjų prikėlimą. Gar­sio­jo­je „Ost­wal­do kla­si­kų“ se­ri­jo­je bu­vo išs­paus­din­ti svarbūs moks­lo vy­ro dar­bai (1906). Būtent ši kny­ga bu­vo la­biau­siai ci­tuo­ja­ma įvai­riuo­se mūsų amžiaus moks­li­niuo­se dar­buo­se. Tei­sus bu­vo Ho­ra­ci­jus tar­da­mas: „Non om­nis mo­riar...“⁸⁰.

 

Ku­ršo kra­š­tas ir Lie­tu­va

Plin­tan­ti Re­for­ma­ci­ja ir įsižiebęs ka­ras tarp or­di­no ir Ry­gos ar­ki­vys­ku­po su­sil­pni­no ka­ta­li­kiš­ko­sios Li­vo­ni­jos vals­tybės or­ga­ni­za­ciją. Mask­vos ku­ni­gai­kš­tys­tei, sie­kia­nč­iai įsit­vir­tin­ti va­ka­ruo­se, la­bai parūpo rei­ka­lai Bal­ti­jos pajūry­je. Lie­tu­vos Didžia­jai Ku­ni­gai­kš­tys­tei iš­ki­lo Ru­si­jos grėsmė jau ne tik iš ry­tų, bet ir iš šiaurės. Be to, Lie­tu­va turėjo eko­no­mi­nių in­te­re­sų: prekėms iš­ga­ben­ti jai reikėjo ge­rų Li­vo­ni­jos uos­tų. Su­sidūrus dviem ge­o­po­li­tinėms ten­den­ci­joms, pra­sidėjo įvairūs di­plo­ma­ti­niai žai­di­mai. 1557 m. rugsėjo 5­-14 die­no­mis Pa­sva­ly­je Žygi­man­tas Au­gus­tas, su­si­da­riu­sio­je po­li­tinėje si­tu­a­ci­jo­je perėmęs ini­cia­tyvą, pa­si­rašė ben­dra­dar­bia­vi­mo su Li­vo­ni­ja su­tartį. Pa­gal ją Lie­tu­va, įtvir­tin­da­ma sa­vo ju­ri­dinę ga­lią, su­stip­ri­no sa­vo šali­nin­kų padėtį vie­tinėje valdžio­je. Su­tar­tis Li­vo­ni­jai bu­vo nau­din­ga, nes pa­li­ko pla­č­ias au­to­no­mi­jos ga­li­my­bes. Ga­na grei­tai, spaudžiant ru­sų ka­riuo­me­nei, Li­vo­ni­jai ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip kvies­tis į pa­galbą Lie­tuvą. Tar­pi­nin­kau­jant Mi­ka­lo­jui Rad­vi­lai (Juo­da­jam), būsi­ma­jam Lie­tu­vos vie­ti­nin­kui Li­vo­ni­jo­je, 1561 m. bu­vo įkur­ta Lie­tu­vai pri­klau­san­ti Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tystė. Vėliau ji ta­po Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybės va­sa­lu. 1587 m. Ku­ršo pa­sie­nio da­lis, į ku­rią įėjo ir Žei­me­lis bei Ge­du­č­iai, bu­vo pri­skir­ta Lie­tu­vai. Tuo­met Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybė dar bu­vo stip­resnė už Ru­siją. Ta­č­iau jung­tinės vals­tybės ga­lybė spa­rč­iai smu­ko ple­č­ian­tis di­di­kų oli­gar­chi­jai, didėjant vi­daus be­tvar­kei. Ne­at­si­ra­do iš­ki­laus fe­o­da­lo ar mo­nar­cho, ku­ris su­gebėtų su­stab­dy­ti vals­tybės irimą. Po Šiaurės ka­ro (1700-­1721) didžio­ji Li­vo­ni­jos da­lis (taip pat ir Tar­tu) 1721 m. ati­te­ko Ru­si­jai. Pra­slin­kus me­tams po ant­ro­jo pa­da­li­ji­mo (1793) Lie­tu­vos su­kilėlių būriai, re­mia­mi vie­ti­nių vals­tie­č­ių, bu­vo užėmę va­ka­rinę Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tystės dalį. Nu­ma­lš­i­nus Ta­deus­zo Kos­cius­zkos su­ki­limą ir įvykdžius tre­čiąjį Len­ki­jos ir Lie­tu­vos vals­tybės pa­da­li­jimą (1795), Ku­rš­as ta­po Ru­si­jos gu­ber­ni­ja, rei­kš­min­ga im­pe­ri­jai stra­te­gi­niu ir po­li­ti­niu po­žiū­riu. O po še­še­­rių me­tų (1801) ap­leis­ti ir su­nio­ko­ti Val­do­vų rūmai Vil­niu­je bu­vo ga­lu­ti­nai nu­griau­ti. Im­pe­ri­ja ne­galėjo pakęsti is­to­ri­jos liu­dy­to­jo, by­lo­ja­nč­io apie bu­vu­sią Lie­tu­vos ga­lią.

Vo­kie­č­ių at­ei­viai, gi­liai įleidę šaknis Ku­rše, čia valdė ūkį, pre­kybą, jiems pri­klausė ad­mi­nist­ra­cinės struk­tū­ros. La­biau­siai ap­siš­vietę žmonės telkėsi ku­ni­gai­kš­tystės sos­tinėje Jel­ga­vo­je (tuo­met va­din­to­je Min­tau­ja). Ki­lo idėja įkur­ti uni­ver­si­tetą. Gau­ti iš po­piežiaus lei­dimą steig­ti ka­ta­li­kiš­ko­je šaly­je pro­tes­tan­tų uni­ver­si­tetą bu­vo ne­daug vil­ties⁸¹. Nors Lie­tu­vo­je dar nuo se­nų lai­kų vy­ra­vo to­le­ran­ci­ja vi­soms re­li­gi­joms, ta­č­iau po kra­štą nu­a­li­nu­sio Šiaurės ka­ro si­tu­a­ci­ja iš esmės ėmė keis­tis. Rei­ka­las tas, kad Ru­si­jai ir Šve­di­jai ko­vo­jant dėl vie­š­pa­ta­vi­mo Bal­ti­jos jūros are­a­le Šve­di­jos ka­ri­nė ad­mi­nist­ra­ci­ja glo­bo­jo evan­ge­li­kus; skleidėsi abi­pu­sė sim­pa­ti­ja. Ka­riau­ja­nč­ių­jų pul­kams pa­si­trau­kus iš LDK, pra­sidėjo ki­ta­ti­kių veik­los var­žy­mas, o kai kur net­gi mė­gin­ta juos per­se­kio­ti⁸².

Ru­si­jai užgro­bus LDK, nau­ji rūpe­sč­iai išstūmė anks­tes­nes nuo­tai­kas. Sva­rs­tant pro­tes­tan­tiš­ko uni­ver­si­te­to Ku­ršo kra­šte ga­li­my­bes bu­vo nu­tar­ta, bent jau lai­ki­nai, ap­si­ri­bo­ti mažes­niais sie­kiais.

Pas­ku­ti­nio Ku­ršo ku­ni­gai­kš­č­io⁸³ Pe­te­rio von Bi­ro­no pa­stan­go­mis Jel­ga­vo­je 1775 m. bu­vo įkur­ta au­kš­tes­nio ran­go mo­kyk­la – Pe­te­rio aka­de­mi­ja (Aca­de­mia Pet­ri­na)⁸⁴, turėju­si ne­mažai uni­ver­si­te­to tei­sių ir pri­vi­le­gi­jų. Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­ra­lius Sta­nis­lo­vas Po­nia­tov­skis bu­vo su­teikęs Pe­te­rio aka­de­mi­jai Kro­ku­vos ir Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­tų pri­vi­le­gi­jas. Mo­kyk­los steigėjai su­gebėjo su­bur­ti au­kš­to ly­gio dėsty­to­jus – pro­fe­so­rius. Šalia tie­sio­gi­nio dar­bo – dėsty­mo, jie at­li­ko ne vieną moks­linį ty­rimą, pa­rašė daug ver­tin­gų kny­gų. Aka­de­mi­jo­je veikė ast­ro­no­mi­jos ob­ser­va­to­ri­ja. Bai­gu­sie­ji šią mo­kyklą galėjo ei­ti pas­to­riaus bei vals­tybės val­di­nin­ko pa­rei­gas, tap­ti ka­ri­nin­kais. No­rint įgy­ti tei­si­nin­ko, gy­dy­to­jo ar fi­lo­so­fo dip­lomą, reikėjo užbaig­ti moks­lus bet ku­ria­me uni­ver­si­te­te.

Į Pe­te­rio aka­de­miją bu­vo kvie­č­ia­mi įžymūs moks­lo vy­rai, tarp jų ir Ka­ra­liau­č­iaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riai Im­ma­nu­e­lis Kan­tas, Jo­han­nas Her­de­ris. Nors pas­ta­rie­ji pažadėjo at­vyk­ti, ta­č­iau dėl įvai­rių dar nei­š­ai­š­kin­tų priežasč­ių sa­vo pažado ne­tesėjo. Pe­te­rio aka­de­mi­jo­je dir­bo Linné mo­ki­nys mi­ne­ra­lo­gas J. Fer­be­ris, ma­te­ma­ti­kas W. Be­it­le­ris, en­cik­lo­pe­dis­tas J. Be­se­ke ir ki­ti. Šie moks­li­nin­kai nulėmė aka­de­mi­jos pobūdį bei jos lygį. (Šian­dien ši mo­kyk­la būtų va­di­na­ma ko­le­gi­ja.)

 

Academia Petrina T. Grotthusso laikais
Piešinys iš Jelgavos muziejaus

 

Šie rūmai šiandien

 

Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tys­tei ta­pus gu­ber­ni­ja, dar kartą bu­vo mėgi­na­ma įkur­ti au­kštąją mo­kyklą Jel­ga­vo­je. Ta­č­iau ati­da­rius Dor­pa­to (Tar­tu) uni­ver­si­tetą Ku­ršo sos­tinės rei­kšmė spa­rč­iai blėso. 1806 m. Pe­te­rio aka­de­mi­ja bu­vo pri­skir­ta Dor­pa­to mo­ky­mo ap­skri­č­iai ir ta­po aka­de­mi­ne gim­na­zi­ja, o 1807 m. ji bu­vo pa­va­din­ta Gym­na­sium il­lust­re. 1807 m. ji pa­gal ben­drus im­pe­ri­jos stan­dar­tus bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta į gu­ber­ni­jos gim­na­ziją. 1817 m. įkur­ta Ku­ršo li­te­ratūros ir me­no drau­gi­ja (Kurländis­che Ge­sel­lschaft für Li­te­ra­tur und Kunst) puo­selėjo viltį pa­ti tap­ti moks­lo cen­tru, ku­ris galėtų at­lik­ti kra­š­to moks­lų aka­de­mi­jos vaid­menį ir kar­tu kom­pen­suo­ti uni­ver­si­te­to ne­te­ki­mo nu­os­kaudą. Ta­č­iau silpnėjant Jel­ga­vos rei­kš­mei jo­je su­ny­ko įvai­rios kultūros ap­rai­š­kos. Tie­sa, ne­ga­li­ma pa­mi­rš­ti, kad XIX a. ir XX a. pradžio­je Jel­ga­vos gim­na­zi­jo­je gerą pa­si­ruo­š­imą stu­di­joms įgi­jo to­kie Pe­ter­bur­go moks­lų aka­de­mi­jos na­riai kaip fi­zio­lo­gas F. Bid­de­ris, ge­o­fi­zi­kas A. Kup­fe­ris. Čia mokėsi ir Lie­tu­vos vals­tybės bei kultūros veikėjai: P. Avižonis, K. Bi­zaus­kas, B. Dau­gu­vie­tis, A. Didžiu­lis, P. Gai­de­lio­nis, E. Gal­va­naus­kas, P. Kal­po­kas, V. Mi­ro­nas, K. Požėla, K. Sklėrius, J. Šla­pe­lis, M. Sleževi­č­ius, A. Sme­to­na, J. Šliū­pas, A. Var­nas ir dau­ge­lis ki­tų.

Ge­du­č­ių dva­re­lio, ati­te­ku­sio Lie­tu­vai jau nuo XVI a., ir jo žemių gy­ven­to­jai pri­klausė liu­te­ro­nų evan­ge­li­kų kon­fe­si­nei ben­druo­me­nei. Vi­sa Grot­thus­sų gi­minė – tai ti­piš­ka Ku­ršo ku­ni­gai­kš­tystės tra­di­ci­jų tęsėja, su­sie­ju­si sa­vo pra­eitį su Li­vo­ni­jos or­di­no pa­li­kuo­ni­mis, ku­rių vi­suo­me­ninė veik­la kon­cen­tra­vo­si Jel­ga­vo­je ir Bauskėje. Jų na­muo­se vy­ra­vo vo­kie­č­ių kal­ba. Rei­ka­lui esant kalbėda­vo prancūziš­kai, su baudžiau­nin­kais galėjo su­si­kalbėti lat­viš­kai ir šiek tiek lie­tu­viš­kai.

Rei­kš­min­gų pa­na­š­u­mų ga­li­me pa­stebėti ly­gi­n­da­mi Grot­thus­sų ir Pla­te­rių gi­mi­nių is­to­ri­jas. Ir vie­nų, ir ki­tų protėviai – ri­te­riai, at­ke­liavę ka­la­vi­ju ir kryžiu­mi užval­dy­ti Bal­ti­jos pa­krantę. XII a. ga­le jų pa­vardės bu­vo pla­č­iai žino­mos tarp Vest­fa­li­jos fe­o­da­lų. Grot­thus­sai ir Pla­te­riai ėjo au­kš­tas pa­rei­gas Li­vo­ni­jo­je, o vėliau Lie­tu­vos ir Len­ki­jos jung­tinėje ka­ra­lystėje. Vi­sur ir vi­sa­da jie gar­bin­gai at­lik­da­vo sa­vo pa­rei­gas di­plo­ma­tinėje bei ūkinėje vals­tybės tar­ny­bo­je. Ta­č­iau XIX a. pradžio­je šių gi­mi­nių is­to­ri­jos pa­si­su­ka skir­tin­go­mis kryp­ti­mis. Pla­te­riai su­sie­ja sa­vo gy­ve­nimą su Vil­niu­mi, su ka­ta­li­kiškąja kultūra, iš­ug­do to­kias in­di­vi­du­a­ly­bes kaip gam­to­ty­ri­nin­kas ir ar­che­o­lo­gas Ado­mas Pla­te­ris (1790­-1862) ir jo gar­sio­ji pus­se­serė Emi­li­ja (1806-­1831), did­vy­riš­kai ko­vo­ju­si su pus­bro­liu Ce­za­riu (1810-­1869) su­kilėlių būriuo­se.

Ki­ta mūsų vals­tybės is­to­ri­jai rei­kš­min­ga figūra – My­ko­las Röme­ris, kilęs iš Li­vo­ni­jos vo­kie­č­ių gi­minės. Ši įspūdin­ga as­me­nybė, tei­siš­kai pa­grin­du­si Lie­tu­vos tau­tinę vals­tybę ir kūru­si pi­lie­tinės vi­suo­menės sam­pratą, sa­ve va­di­no lie­tu­viu ne pa­gal kraują, bet pa­gal dva­sinę gi­mi­nystę su lie­tu­viais⁸⁵.

Grot­thus­sų gi­minė, ne­sie­ku­si užmegz­ti ry­š­ių su Lie­tu­vos kultūros cen­trais, li­ko iš­ti­ki­ma Ku­ršo kra­š­tui. Jokūbo Gei­š­ta­ro (1827-­1897) po­kal­bis su ba­ro­nu Grot­thu­ssu⁸⁶ iš Žemai­ti­jos liu­di­ja, kad XIX a. vo­kie­č­ių kilmės žem­valdžiai Lie­tu­vo­je, pa­sy­viai stebėda­mi lie­tu­vių ir len­kų pa­si­prie­š­i­nimą Ru­si­jos im­pe­ri­jai, mezgė sau nau­din­gus ry­š­ius su ca­ro valdžia. Vis dėlto jų au­to­no­miš­ko gy­ve­ni­mo, su­sie­to su Ku­ršo tra­di­ci­ja, ak­ty­vu­mas blėso. Grot­thus­sai lėtai asi­mi­lia­vo­si Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos pa­ri­by­je. Jų pa­vardės pa­mažu bu­vo su­lie­tu­vin­tos, o kai kur ir su­len­kin­tos. Tai liu­di­ja Biržų teis­mo do­ku­men­tai; juo­se ap­tin­ka­me mums pažįstamą pa­vardę: Hilb­rant Gro­tuz, Luk­re­ci­ja Gro­tu­zo­wa – tai as­me­nys, sprendę tur­to rei­ka­lus teis­muo­se⁸⁷. Pa­kruo­jo-­Biržų are­a­le pa­si­tai­ko Gro­tų, Gro­tužių, Gro­tu­šų pa­vardės.

Lie­tu­vo­je tau­tinės sa­vi­monės ug­dy­to­jai ėmė rei­kš­tis XIX a. pradžio­je. Sun­ku da­bar spėlio­ti, koks būtų buvęs Ge­du­č­ių moks­li­nin­ko spren­di­mas, jei jo gy­ve­ni­mas būtų tęsę­sis ke­liais de­š­imt­me­č­iais il­giau. The­o­do­ras Grot­thus­sas, kaip liu­di­ja jo lai­š­kai ir čia pa­tei­kta tes­ta­mento da­lis, mylėjo sa­vo tėvų gim­tinę ir bu­vo prie jos pri­si­rišęs. Kal­bant apie tai pra­var­tu pri­si­min­ti, kad jo lai­kais to­kios sąvo­kos kaip tau­ta, pi­lie­tybė ne­bu­vo ai­š­kiai apibrėžtos. Jų tu­rinį su­darė pa­kan­ka­mai pla­ti, men­kai ar­ti­ku­liuo­ta so­cia­linė ir po­li­tinė rei­kšmė, nu­sa­kan­ti tam tikrą au­to­no­minę žmo­nių ben­driją. Tau­tinė pri­klau­so­mybė bu­vo ta­pa­ti­na­ma su gy­ve­namąja te­ri­to­ri­ja. Vals­ty­binė eg­zis­ta­vi­mo for­ma iš­si­ru­tu­lio­jo iš žmo­nių po­rei­kio turėti sau­gų gy­ve­nimą ir ge­rai vei­kian­č­ias so­cia­li­nes struktūras. Tik po Prancūzi­jos re­vo­liu­ci­jos (1789), pa­skel­bus tezę „Tau­ta yra vie­nin­te­lis su­ve­re­nas“, na­cio­na­li­nio ap­si­spren­di­mo pro­ble­ma ėmė spa­rč­iai bręsti, plis­da­ma ap­siš­vie­tu­sių žmo­nių sluoks­niuo­se. Todėl su­pran­ta­ma, kodėl Ku­ršo kra­štą valdžiu­sio or­di­no pa­li­kuo­nys uo­liai tar­na­vo LDK val­do­vams, o po tre­č­io­jo jung­tinės vals­tybės pa­da­li­ji­mo rodė iš­ti­ki­mybę Ru­si­jos im­pe­ri­jos struktūroms. Ta­č­iau iš Prancūzi­jos pa­skli­du­si tau­ti­nio ta­pa­tu­mo idėja XIX amžiu­je ne­galėjo ne­pa­veik­ti Ku­ršo kil­min­gų­jų. Šian­dien mes žino­me, kad ki­ta Grot­thus­sų gi­minės šaka, valdžiu­si Veng­riš­kių kai­mo žemes šalia Kriu­kų (į piet­va­ka­rius nuo Jo­niš­kio), XX a. įsi­lie­jo į Lie­tu­vos gy­ve­nimą ir ta­po jos ne­at­ski­ria­ma da­li­mi. Jų dėka šian­dien at­si­ra­do ga­li­mybė įsteig­ti The­o­do­ro Grot­thus­so fondą, ke­ti­nantį rem­ti moks­linę veiklą.

Grot­thus­so moks­linės veik­los lai­kais Ge­du­č­ius pa­siek­ti ne­bu­vo leng­va. Į dva­relį vedė pras­tas, pažliugęs ke­lias, vin­giuo­jan­tis Lie­lupės ba­sei­no klam­pio­mis pie­vo­mis. Ge­ro­kai ap­skuręs me­di­nis dva­re­lio pa­grin­di­nis pa­sta­tas bu­vo su žemu me­zo­ni­nu. Čia dir­bo ir gy­ve­no pats moks­li­nin­kas.

Skai­ty­da­mi Pe­te­rio aka­de­mi­jos pro­fe­so­riaus Fried­ri­cho Schul­zo, 1795 m. vy­ku­sio iš Jel­ga­vos į Lie­tuvą, įspūdžius ap­tin­ka­me mums įdo­mių žinių: „Čia jau vis­kas ki­taip, nors tik pusė my­lios ski­ria mus nuo Ku­ršo. Kryžiai su Kris­taus at­vaiz­dais ro­do ka­ta­li­kus gy­ve­nant, tvar­kin­gi kai­mai žada ki­to­nišką tvarką, kal­ba ki­ta, žmo­nių vei­dai ski­ria­si, ir net­gi pa­š­to val­di­nin­kai ir tar­nai ne­be taip at­lie­ka sa­vo pa­rei­gas, graži, juo­da der­lin­ga žemė, vie­š­ke­lis ei­na ly­gu­ma, ku­rio­je ap­lin­kui ir arč­iau, ir to­liau iš­simėtę miš­ke­liai, krūmai. Tą at­stumą nu­važia­vo­me per pus­an­tros va­lan­dos. Jo­niš­kis – ne­rei­kš­min­ga gy­ven­vietė, nors ir va­di­na­ma mies­te­liu. Vi­si na­mai me­di­niai, fa­sa­dais atgręžti į gatvę, nei žen­klo ak­mens ar ply­tų.

Lie­tu­va grei­č­iau ly­gi nei kal­vo­ta, aria­mos žemės ir miš­kų yra be­veik po ly­giai. Kaip šita­me kra­š­te žemė dir­ba­ma stro­piai, o vie­to­mis ma­č­iau net tik­ro sak­so­niš­ko ir čekiš­ko ūki­nin­ka­vi­mo pėdsa­kus. Ap­skri­tai žemės ūkis tvar­ko­mas ge­rai, o švel­nes­nis kli­ma­tas jam tik pa­de­da. Li­vo­ni­jo­je ir Ku­rše pasėliai vos su­dygę, o už de­š­im­ties ar pen­kio­li­kos my­lių Lie­tu­vo­je ja­vai jau be­veik plau­kia. Taip pat ir medžiai. Gluos­niai ir dy­gias­lyvės jau žydėjo, beržai žalia­vo, pie­vos ir ga­nyk­los bu­vo pa­si­puo­š­u­sios gražiau­sio­mis spal­vo­mis. Jo­se ganėsi gau­sios stam­bių ra­guo­č­ių ban­dos.“⁸⁸

Kaip tuo­met at­rodė Ge­du­č­iai, iš­sa­mes­nių duo­me­nų ne­tu­ri­me. Vėles­ni do­ku­men­tai sa­ko⁸⁹, kad XIX a. pir­mo­je pusėje Ge­du­č­ių dva­relį su­darė vien­kie­mis ir Ja­vy­do­nių bei But­niūnų kai­me­liai, turėję 1640 de­š­im­ti­nių žemės ir 300 de­š­im­ti­nių miš­ko. Juo­se gy­ve­no 400 lie­tu­vių ir lat­vių baudžiau­nin­kų.

V. Dau­gir­daitė-Sruo­gienė, nag­rinėda­ma žemai­č­ių ba­jo­ro ūkį, priėjo iš­vadą, kad net ir smul­kie­ji dva­re­liai iki baudžia­vos pa­nai­ki­ni­mo eko­no­miš­kai ir ju­ri­diš­kai funk­cio­na­vo kaip užda­ri ir au­to­no­miš­ki vie­ne­tai. Der­lius pri­klausė nuo gam­tos rei­š­ki­nių, o dva­ro gy­ven­to­jų so­cia­linė padėtis – nuo sa­vi­nin­ko as­me­ni­nių ypa­ty­bių⁹⁰. Nors kaimą nuo dva­ro skyrė didžiulė luo­minė bei tei­sinė pra­ra­ja, ta­č­iau kai­mas stip­riau veikė dva­ri­nin­ko gy­ve­nimą, nei pas­ta­ra­sis – vals­tie­č­ių. Kai­mas turėjo tvir­tą pa­pro­č­ių bei tra­di­ci­jų pa­grindą. Pas­ta­ra­sis mo­men­tas, ne­pai­sant kai­mie­č­ių tam­su­mo ir fi­zi­nio pri­klau­sy­mo dva­rui, vertė dvarą pri­im­ti jų pažiūras ir gy­ven­se­nos ypa­ty­bes⁹¹.

Minėto­ji ūki­nio gy­ve­ni­mo stu­di­ja mums įdo­mi todėl, kad jos dėme­sio cen­tre – dva­ri­nin­kas, ku­ris, kaip ir Ge­du­č­ių šei­mi­nin­kai, pa­laikė nuo­la­ti­nius ry­š­ius su Ry­ga, Jel­ga­va bei Baus­ke. Ten bu­vo vežami ūkio pro­duk­tai, įsi­gy­ja­mi reik­me­nys, įvairūs lei­di­niai, mezgėsi pažin­tys.

Grįžusio iš užsie­nio Grot­thus­so gal­va su­ko­si nuo nau­jų idėjų per­tek­liaus. Jis ėmėsi kel­ti ūkį, ge­ri­no baudžiau­nin­kų gy­ve­nimą (apie tai by­lo­ja jo tes­ta­mentas). Gydė kai­mo žmo­nes, vi­so­ke­rio­pai rūpi­no­si jų svei­ka­ta. Ta­č­iau Grot­thus­sas ne­bu­vo tik­ras dva­re­lio šei­mi­nin­kas. Tur­tas pri­klausė jo val­din­gai mo­ti­nai. Sūnui ji tik nuo­mo­jo tėvų dva­relį, kurį po jos mir­ties (1831) nu­pir­ko ru­sų ar­mi­jos ge­ne­ro­las F. O. C. Tor­now. Tai bu­vo nuožmus dva­ri­nin­kas, žuvęs 1850 m. dvi­ko­vo­je.

Su Ge­du­č­ių dva­re­liu ir jo is­to­ri­ja yra ar­ti­mai su­sijęs Žei­me­lis, ku­rio var­das žemėla­piuo­se ap­tin­ka­mas nuo 1580 m. Tuo­met mies­te­lis pri­klausė Beržta­lio dva­ri­nin­kų Hilb­ran­to ir Diet­ri­cho Grot­thus­sų šei­mai⁹². XVI a. ga­le čia bu­vo įsteig­ta pro­tes­tan­tiš­ka pra­dinė mo­kyk­la. Ry­škėjo mies­te­lio cen­tro go­ti­ki­niai bruožai. Čia, šia­me Žiem­ga­los kra­š­to kam­pe­ly­je, su­si­kryžia­vo įvai­rių kultūrų įta­kos. Net ke­tu­rių kon­fe­si­jų – evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų, evan­ge­li­kų re­for­ma­tų, ka­ta­li­kų ir judėjų – mal­dos na­mai tai­kiai su­ra­do sau tin­ka­mas vie­tas. Pra­ei­ty­je Žei­me­lis turėjo ne­menką rei­kšmę: mies­te­lis stovėjo prie stra­te­ginės ma­gist­ralės Kau­nas­-Upytė­-Ry­ga. Per Žei­melį ke­liau­da­vo pre­kei­viai, vyks­tan­tys į Bauskę, Jel­gavą, Rygą. Ja­me veikė Kau­no mui­tinės pre­ky­bos sandėliai, ka­rč­e­mos, tur­gaus ai­kštė, pa­š­tas, ply­tinė. Sek­ma­die­niais apy­lin­kių dva­ri­nin­kai su­si­rink­da­vo pa­medžio­ti slan­kų, fa­za­nų, te­ter­vi­nų bei stam­bes­nių gyvūnų. Ypa­tin­gas tų die­nų įvy­kis ­ – me­š­kų medžioklė. Žei­me­lio pa­sto­ra­te ir ka­rč­e­mo­je medžio­to­jai mėgo puo­tau­ti ir links­min­tis⁹³. Mies­te­ly­je šeš­e­rius me­tus gy­ve­no ir dir­bo žymus moks­li­nin­kas Got­tfrie­das Fried­ri­chas Sten­de­ris (1714-1796), pa­rašęs pirmąją lat­vių kal­bos gra­ma­tiką ir atvėręs var­tus pa­sau­li­nei lat­vių li­te­ratūrai⁹⁴. Evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bažny­č­io­je 1761 m. bu­vo pa­kri­kš­ty­tas būsi­ma­sis feld­ma­rš­a­las M. Bar­kla­jus de To­lis. Žei­me­lio mo­ky­to­jas Juo­zas Šlia­vas (1930-­1979), didžiąją dalį gy­ve­ni­mo pa­skyręs kra­š­to­ty­rai, su­kaupė dau­giau kaip 5000 eks­po­na­tų, su­da­ra­nč­ių „Žiem­ga­los“ mu­zie­jaus pa­grindą. Jis su­rin­ko daug ver­tin­gos me­džia­­gos apie Ge­du­č­ius, jo šei­mi­nin­kus. J. Šlia­vas ap­ti­ko The­o­do­ro Grot­thus­so tėvo ran­kra­štį (bažny­č­ios in­ven­to­riaus ap­rašą), liu­di­jantį, kad į Žei­me­lio gy­ve­nimą bu­vo ak­ty­viai įsi­jun­gu­si Grot­thus­sų šei­ma.

Bai­giant šią trumpą is­to­rinę pa­no­ramą pra­var­tu pri­si­min­ti, kad tuo me­tu, kai Grot­thus­sas kūrė Ge­du­č­iuo­se sa­vo brandžiau­sius dar­bus, Wil­hel­mas Hum­bol­d­tas ska­ti­no Liud­vi­ko Rėzos pa­stan­gas iš­leis­ti Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­č­io „Me­tus“, o Im­ma­nu­e­lis Kan­tas, smerk­da­mas Mažosios Lie­tu­vos ger­ma­ni­za­ciją, gynė jos kalbą ir et­no­kultūrą. Žemai­ti­jos Baub­liuo­se se­nie­nų rin­ki­nius kaupė Dio­ni­zas Po­ška. Ki­ti du žemai­č­iai taip pat at­kak­liai dar­ba­vo­si: Jur­gis Pabrėža, ty­rinėda­mas gim­to­jo kra­š­to florą, kūrė lie­tu­višką bo­ta­ni­kos ter­mi­niją, o Si­mo­nas Dau­kan­tas, stu­di­juo­da­mas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, rašė „Dar­bus se­nų­jų lie­tu­vių ir žemai­č­ių“. Spa­r­čiai bren­do tau­tinė sa­vi­monė, ry­škėjo ko­va už gim­to­sios kal­bos tei­ses. Jau­ni­mas būrėsi į an­ti­ca­ri­nes fi­lo­ma­tų, fi­la­re­tų ir ki­tas drau­gi­jas. Jas rėmė uni­ver­si­te­to švie­suo­liai, tarp ku­rių bu­vo to­kia as­me­nybė kaip Jo­a­chi­mas Le­le­we­lis. Šių drau­gi­jų būre­liuo­se būsi­mie­ji moks­li­nin­kai Ta­das Za­nas, Ig­nas Do­mei­ka ka­rš­tai ap­ta­rinėjo eko­no­mi­nius ir so­cia­li­nius klau­si­mus. Čia rei­škėsi jau­na­sis Ado­mas Mic­ke­vi­č­ius. Pas­ta­ra­sis, at­vykęs 1820 m. mo­ky­to­jau­ti į Kauną, pa­sinėrė į lie­tu­vių tau­to­saką, jos is­to­riją. Lie­tu­vo­je kaupėsi nau­jos idėjos ir sie­kiai. Grot­thus­so mir­ties me­tais spa­rč­iai bren­do įvy­kiai, ku­riuos įpra­smi­no 1830­-1831 m. su­ki­li­mas.

 

¹ Priminsime: pirmoji pasaulyje keleivinių traukinių linija Liverpulis-Mančesteris (40 km ilgio) buvo atidaryta tik po 45 metų.

² Vėliau jų sūnus pasivadino Theodoru. Apie tai – šiek tiek toliau.

³ Iš Leipcigo Grotthussai dar buvo nukeliavę į Karlovy Varus ir Hamburgą.

⁴ Samuel Friedrich Nathaniel Morus (1736-1792) – vokiečių filologas ir teologas.

⁵ Clemen Otto. Vom Chemiker Theodor von Grotthuss // Ar­chiv für Ge­schichte der Natur­wissen­schaf­ten und der Tech­nik. - Leipzig, 1916, Bd. 7, S. 383.

⁶ Senuose dokumentuose kalbama apie Konradą iš Didžiojo Na­mo – Conradus de magno domo (Conrad von Groten Husen – senybinė ger­ma­niš­ka forma). Apie Grotthussų ge­nea­lo­gi­jos rekons­trukciją ir jų heral­dikos ištakas siūlome skaityti: Nachrichten­blatt der Barone und Freihern v. Grotthuss, 1996-1998, Nr. 1-3 / heraus­ge­geben vom Familien­verband und Freiheren v. Grot­thuss und Grothusen, Neuwied. Vertingų duomenų pateikta leidinyje: Von Grotthuss (Christian Johann Dietrich): Bruderssohn von Johann Ulrich // Allgemeines Schrifts­teller- und Gelehr­ten-Le­xicon der Provin­zen Livland, Esthland und Kurland / bearb. J. F. Recke, K. E. Napiersky. — Mitau, 1829, [Bd.] 2, S. 120-129.

⁷ Carolus Alexandrus Curtius, Nobilis Lituanus, Juris et Me­di­ci­nae Can­di­da­tus. Žr.: Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1958, t. 13, p. 433.

⁸ Kartais įdomiai ir netikėtai susipina įžymių vyrų gyvenimo keliai: po 133 metų čia (Leipcige) buvo imatri­kuliuo­tas kitas kur­šietis – Theodoras Grotthussas.

⁹ Carl Philipp Emanuel Bach (1757-1832) – Ham­burgo kan­to­rius.

¹⁰ Apie Theodoro Grotthusso tėvo ir dėdės ryšius su Ema­nue­liu Bachu ir to meto muzikinį gyve­nimą siūlome skaityti: Melni­kas L. C. Ph. E. Bachas ir Pabal­tijys: apie brolius Grot­thus­sus. – Vilnius: Baltos lankos, 1997.

¹¹ Šalia Latvijos esančios Gedučių (senes­niuose doku­mentuo­se – Geddutz, Gieddutz) dvarelio žemės dabar pavaldžios Pakruojui. Arti­miau­sias mies­telis – Žeimelis.

¹² Theodoras turėjo dvi seseris: dvejais metais vyresnę Ca­ro­li­ne ir jaunes­nę – jau kito tėvo (daugiau pati­kimų žinių apie ją ne­pavyko rasti).

¹³ Vėliau Bidderis tapo žymiu Jelgavos gydy­toju ir vais­tinin­ku. Jis visuo­met rūpinosi Theodoru Grotthussu.

¹⁴ Žr.: Rietz H. Z dziejów žycia umys­lowego Rygi w okresie Os­wie­ce­nia. – Torun, 1977.

¹⁵ Peterio akademijos mokytojai buvo vadinami profesoriais, o mo­ki­niai – studentais, nes mo­kyk­los lygis buvo artimas uni­ver­si­tetui.

¹⁶ Beseke J. M. G. Entwurf eines Systems der trans­cen­den­tel­len Chemie. – Leipzig, 1787.

¹⁷ Beseke J. M. G. Versuch einer Ge­schich­te der Natur­geschich­te. Bd. 1: Allge­meine Ge­schi­chte der Natur­geschich­te in dem Zeit­räume von der Er­schaf­fung der Welt bis auf des Jahr nach C. G. 1791. – Mitau, 1802.

¹⁸ Plačiau apie tai žr.: Lukšienė M. De­mok­rati­nė ug­dymo min­tis. – V., 1985.

¹⁹ Net toks įžymus Eduka­cinės komi­sijos vei­kėjas kaip Joki­mas Liu­tau­ras Chrep­ta­vi­čius neturėjo nuosek­lių studijų diplomo.

²⁰ Pastebima Rusijos įtaka Kuršo krašte prasi­dėjo jau XVIII a. pir­ma­ja­me de­šimt­me­ty­je. Krašto atstovai siek­dami naudos vis daž­niau tarda­vosi (ig­no­ruo­da­mi vie­tinę valdžią) su caro atstovu, rezi­davu­siu feo­da­li­nė­je Len­kijos ir Lie­tuvos vals­tybėje.

²¹ Rėza L. Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos ka­pe­lio­no die­no­raš­čio. – V., 2000, sk. V. Primin­sime: L. Rėza į Pary­žių atvyko 1814 m. balan­džio pirmo­sio­mis dieno­mis kaip Prū­sijos armijos, per­se­kio­jan­čios Na­po­leo­no karius, dva­si­ninkas.

²² Ten pat, p. 185.

²³ Ten pat, p. 187.

²⁴ Apie tai ir apie Napoleono planus valdyti Lie­tuvos bei Len­kijos žemes žr.: Pu­ga­čiaus­kas V. Pran­cūzų žinios apie Lie­tuvos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę (1806­-1812) // Lituanistika. – 1995, Nr. 1(21), p. 3-14.

²⁵ Ten pat, p. 7.

²⁶ Žymaus gydytojo profesoriaus Pauliaus Stra­dinio nuomo­ne, Grot­thus­sas sirgo chro­niš­ku ka­sos už­degi­mu (pasak jo sū­naus Janio).

²⁷ Deja, nepavyko rasti išsames­nių duo­menų apie šį asmenį.

²⁸ Grotthuss C. J. T. Mémoire sur la décom­position de l’eau... – Rome, 1805. Žr. Grot­thus­so bib­lio­gra­fi­ją kny­gos ga­le. Me­mua­ru tuo metu buvo va­di­na­mas stam­besnis stu­diji­nio pobū­džio straip­snis. Da­bar analo­gišką darbą įpras­ta va­dinti mo­no­gra­fi­niu straip­sniu ar­ba tiesiog studija.

²⁹ Clemen O. Vom Chemiker Theodor von Grot­thuss // Ar­chiv für Ge­schich­te der Natur­wissen­schaf­ten und der Tech­nik. – Leip­zig, 1916, Bd. 7, S. 377.

³⁰ Gehlens Journal für die Physik, Che­mie und Mi­ne­ra­lo­gie. – 1806, [Bd. 5], S. 110-118.

³¹ Žr.: Bibliografija, Nr. 3.

³² Theodoras – graikiškas Dietricho vardo ati­tikmuo.

³³ Žr.: Bibliografija, Nr. 3 ir 6.

³⁴ Žr.: Bibliografija, Nr. 2.

³⁵ 1802 m. Napoleonas įsteigė premiją už žy­miau­sią atradi­mą gal­va­niz­mo srityje ir kas­me­ti­nę prie­miją už ge­riau­sius šios srities ty­ir­mus. Prie­mijų ko­mite­to pir­mi­nin­kas Gay-Lussa­cas, pri­sta­tyda­mas kan­dida­tus, labai gerai įver­tino Grot­thus­so nuopel­nus. Vis dėlto 1807 m. premiją – aukso medalį – gavo Humphry Davy, ku­rio neetiš­ka elg­sena au­torys­tės klau­simais vėliau kėlė Grot­thus­sui gi­lią širdgėlą.

³⁶ Žr.: Bibliografija, Nr. 3, 6 ir 7.

³⁷ Jacques Louis David (1748-1825) – monu­menta­lių, heroji­nių siužetų tapy­tojas, pamė­gęs isto­rines an­tikos temas. Akty­vus Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos vei­kėjas, Kon­vento narys. Vėliau kaip Na­po­leo­no rūmų dai­linin­kas (1805-1807) nutapė para­dinių kom­pozi­cijų bei port­retų.

³⁸ Ostwald W. Die Entwicklung der Elektrochemie in mein­verständlicher Dar­stel­lung. – Leip­zig, 1910, S. 65.

³⁹ Страдынь Я. П. Теодор Гротгус, 1785-1822. – М., 1966, с. 21.

⁴⁰ Wilhelm Humboldt (1767-1835) – nusipelnęs vokiečių kul­tūrai ir valstybei žmo­gus, Schil­lerio ir Goethe’s bi­čiu­lis, nuošir­džiai pami­lęs Lietu­vą. Liudvi­kas Rėza jam buvo dė­kingas už pa­ramą ver­čiant į vo­kie­čių kal­bą Do­ne­lai­čio „Metus“ ir ei­liuo­tą de­di­ka­ciją šiam lei­di­niui.

⁴¹ Įdomus informacijos perda­vimo truk­mės faktas: ci­tuoja­mas Hum­boldto laiš­kas ke­liavo pašto ka­rieta iš Til­žės į Romą maž­daug vie­ną mė­nesį.

⁴² Šios W. Humboldto laiško (1809 10 02) iš­traukos ci­tuoja­mos iš: Ste­panaus­kas L. To­mas Ma­nas ir Ni­da. – V.: Vaga, 1987, p. 62.

⁴³ Atrodo, primityvaus vanden­tiekio vis dėlto būta: dabar­tiniai Ge­dučių gyven­tojai, kas­dami že­mę buvu­sio dvare­lio centre, aptin­ka medin­ių vamz­džių lieka­nas. Be to, mūsų pra­diniai ty­rimai ro­do, kad la­borato­rija ar bent jos dalis (tai, kas susiję su kai­ti­ni­mu ir de­gi­mu) galė­jo būti įruoš­ta mū­rinė­je šei­my­ni­nėje.

⁴⁴ Tuomet šiam reikalui buvo naudoja­mos varlės. Prie­paruo­tos varlės rau­muo rea­guo­ja į elek­tros im­pulsą, todėl jos buvo naudo­jamos kaip pir­mieji srovės in­dikato­riai.

⁴⁵ Žr.: Bibliografija, Nr. 21, p. 175.

⁴⁶ Platonas. Timajas. Kritijas / vert. N. Kardelis. – V., 1995, p. 66.

⁴⁷ Gottfried Silbermann (1683-1753) – įžymus var­gonų ir kla­vesinų meis­tras, klavi­šinių ins­tru­men­tų no­va­to­rius. Klavi­kordas – nedi­delis, lengvai kil­noja­mas ir ne­bran­gus ins­trumen­tas, sklei­džian­tis švelniai vir­pančius, pilnus ro­mantiško ža­vesio garsus. Jį to­bulinda­mas Silber­mannas pa­dėjo šiuo­laiki­nio for­tepi­jono kon­struk­cijos pag­rindus.

⁴⁸ Schabert E. D. Kurländischer Bilde­saal. – Mitau, 1828, H. 1, S. 13-16. Clemen O. Vom Che­miker Theo­dor von Grot­thuss // Ar­chiv für Ge­schich­te der Natur­wissen­schaf­ten und der Tech­nik. – Leip­zig, 1916, Bd. 7, S. 377-389.

⁴⁹ Bidder H. Auch Theodor von Grot­thuss ist nicht mehr! // Scherer’s nord. Ann. –  1822, Bd. 8, S. 105-108.

⁵⁰ Žr.: Bibliografija, Nr. 24.

⁵¹ Vėliau D. H. Grindelis tapo Dor­pato uni­versite­to chemi­jos pro­feso­riumi ir rek­to­riumi.

⁵² Пальм У. В Электро­химичес­кие иссле­дова­ния Г. Ф. Парро­та // Из исто­рии естест­возна­ния и тех­ники При­бал­тики. – Рига, 1971. т. 3, с. 84.

⁵³ Tais laikais profe­soriaus vietai gauti nebuvo reika­lauja­ma universi­teto baigi­mo diplo­mo. A. Am­pè­re’as, M. Fara­day mokėsi sava­rankiš­kai ir netu­rėjo diplomo, tačiau tai nesu­trukdė jiems tap­ti profe­so­riais. Ru­si­jos im­perijo­je po 1803 m. švie­timo refor­mos rei­kalavi­mai bu­vo griež­tesni.

⁵⁴ 1814 m. birželio 24 d. laiškas rek­toriui M. E. Stiksui, pas­kelb­tas: Стра­дынь Я. П. Архив­ные до­кумен­ты о Тео­доре Гротгусе // Из ис­тории тех­ники Лат­вийс­кой ССР. – Рига, 1964, т. 5, с. 187-188.

⁵⁵ 1814 m. liepos 15 d. laiškas M. E. Stik­sui, paskelb­tas ten pat, p. 188-189.

⁵⁶ T. y. sieks mokslinio laipsnio.

⁵⁷ Priminsime, kad Giese daug dė­mesio skyrė orga­ninei che­mijai. Jis susi­rašinė­jo su Berze­liusu, pra­šė, kad šis kri­tiškai įver­tintų jo darbus.

⁵⁸ Žr.: Яцунский В. К. Социаль­но-эконо­мичес­кая исто­рия Рос­сии ХVIII-ХIХ вв. // Из­бран­ные тру­ды. – М., 1973.

⁵⁹ Parrotas ėjo rektoriaus parei­gas su pertrau­komis iki 1813 m.

⁶⁰ История тартус­кого универ­сите­та, 1632-1982. – Тал­лин, 1982, с. 72.

⁶¹ Bidder H. Auch Theodor von Grot­thuss ist nicht mehr! // Allge­meine nor­dische Anna­len... – 1822, Bd. 8, S. 105-108.

Laiške, kurio faksi­milė ir ver­timas pateikia­mi šioje knygoje, at­sisklei­džia T. Grot­thusso vil­tys, sietos su Kur­šo drau­gija.

⁶² Analizinės chemijos specia­listo H. Rose’s (1795-1864) pag­rin­diniai nuo­pel­nai: sukū­rė ko­ky­bi­nės ana­lizės meto­dą, parem­tą sie­ros vande­nilio po­veikiu, atrado che­minį ele­men­tą niobį (1844), iš­leido ana­lizi­nės che­mijos va­dovė­lį, kurio iš­ėjo 6 laidos.

⁶³ Plačiau apie tai žr. J. Stradinio knygoje, p. 34.

⁶⁴ Bibliografija, Nr. 51, p. 139.

⁶⁵ Clemen O. Vom Chemi­ker Theodor von Grot­thuss // Archiv für Ge­schich­te der Natur­wissen­schaft und Tech­nik. – Leip­zig, 1916, Bd. 7, S. 377-389.

⁶⁶ Kalbama apie vandens skilimą.

⁶⁷ Grotthuss T. Gegründete An­sprüche auf literar­isches Eigen­thum // Allgemei­ne nor­di­sche Anna­len... – 1819, Bd. 1, S. 535.

⁶⁸ Tuo metu, kai Grotthussas troško susi­tikti su Berze­liusu, pastarasis gar­sėjo kaip elek­tro­che­mi­nės gi­mi­nin­gu­mo teo­ir­jos ir che­minės medžia­gų san­daros dualiz­mo koncep­cijos autor­ius, spėjęs sukurti che­minių elemen­tų, jungin­ių bei mineralų kla­sifikaci­jas. Jis – taip pat elemen­to sele­no atra­dėjas ir pirma­sis moks­linin­kas, pradėjęs žy­mėti jun­gi­nius che­minė­mis for­mulė­mis. Turint omeny­je šiuos nuo­pelnus, nesunku su­prasti, kodėl tyrinė­tojai veržėsi pa­dirbėti kartu su įžy­miuo­ju Meistru.

⁶⁹ Laiškas paskelbtas: Стра­дынь Я. П. Архив­ные докумен­ты о Теодоре Грот­гусе // Из исто­рии техни­ки Лат­вийс­кой ССР, т. 5, с. 191.

⁷⁰ Bidder H. Auch Theodor von Grot­thuss ist nicht mehr! // All­gemei­ne nord­ische Anna­len... – 1822, Bd. 8, S. 106.

⁷¹ Laiškas paskelbtas: Стра­дынь Я. П. Архив­ные докумен­ты о Теодоре Грот­гусе // Из исто­рии техни­ки Лат­вийс­кой ССР, т. 5, с. 190-191.

⁷² Bidder H. Auen Theodor von Grot­thuss ist nicht mehr! // All­gemei­ne nor­dische Anna­len..., Bd. 8, S. 107. Grot­thus­sas čia turi omenyje savo straips­nius su klai­dingais duo­meni­mis ir inter­preta­cijomis.

⁷³ „Nėra nieko tamses­nio už šviesą, nors ji ir švyti tamsoje“ (lot.). Apie šį po­sakį bus kal­ba­ma to­liau (p. 108-110).

⁷⁴ Testamentas saugomas Latvijos valsty­bi­niame isto­rijos ar­chyve, f. 7363, ap. 3, dok. 581. Go­tiš­ką teks­tą vertė Juo­zas Mali­naus­kas; patiks­lino ir išnašas pa­ruošė J. A. Krikš­topaitis.

⁷⁵ Turtą sudarė vertybės, tuo­met įver­tintos 12000 rublių.

⁷⁶ Jungtinei Len­kijos ir Lie­tuvos valstybei.

⁷⁷ Gymnasium illustre – Min­taujos (Jel­gavos) aukš­tesnio ly­gio gim­na­zi­ja (bu­vu­si Aca­de­mia Pet­rina).

⁷⁸ Tikriausiai čia turi­mas ome­nyje „Aud­ros ir verži­mosi“ („Sturm und Drang“) lai­ko­tarpis.

⁷⁹ Čia turimas ome­nyje H. Davy’o ne­sprogs­tan­tis šach­ti­nin­kų ži­bintas.

⁸⁰ „Ne visas numirsiu...“ (lot.).

⁸¹ Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) taip pat puose­lėjo suma­nymą įkurti Lietu­voje pro­tes­tan­tiš­ką uni­ver­si­tetą. Ta­čiau kontr­reforma­cijos vei­kė­jams pasi­kvie­tus jė­zui­tus įvykiai pa­krypo kita link­me: buvo įsteig­ta Vil­niaus jėzui­tų aka­demija (uni­versite­tas) – Alma aca­demia et uni­ver­sitas Vil­nensis Socie­tatis Jesu, – kurios vienas iš užda­vinių buvo sustip­rinti šalyje kata­likiško­sios kon­fe­sijos galias.

⁸² Apie tai plačiau žr.: Jučas M. Patronato teisė LDK... // Kultūros barai. – 1993, Nr. 5, p. 54-56.

⁸³ Vokiečių dokumen­tikoje įprasta vy­riau­siąjį kil­min­gą didi­ką – galin­giaus­ią feo­dalą – titu­luo­ti herco­gu. Primin­sime: herco­gas Pete­ris von Biro­nas – sūnus Ernsto Johanno von Biro­no, kuris 1737 m. buvo išrin­ktas Kuršo hercogu (ku­nigaikš­čiu) primyg­tinai spau­džiant carienei Anai Joanov­nai. Reikala­vimą išrinkti šį ca­rienės favo­ritą lėmė Rusijos agre­syvūs tikslai ir to meto politi­nis impe­rijos spren­dimas.

⁸⁴ Nusprendus pažy­mėti Peterio von Birono nuo­pelnus, aka­demijai buvo suteik­tas jo vardas. Pla­čiau apie šią mokyk­lą žr.: Stradiņš J., Strods H. Jelga­vas Petera akade­mija. – Riga, 1975.

⁸⁵ Mykolo Römerio moks­las apie valsty­bę. – V., LFSI, 1997, p. 218-219.

⁸⁶ Žr.: Milošas Č. Prie Nevė­žio: devy­niolik­tas amžius // Lite­ratūra ir menas. – 1992, geg. 23, p. 14. Miłosz Czesław. Tė­vy­nės ieško­jimas. – V.: Bal­tos lan­kos, 1995, p. 72.

⁸⁷ Biržų dvaro teismo knygos. – V., 1982, p. 366.

⁸⁸ Cit. pagal: Kraštas ir žmo­nės: Lietu­vos geo­grafi­niai ir etno­grafi­niai aprašy­mai (XIV-XIX a.). – V., 1983, p. 93, 106.

⁸⁹ Turimas omenyje 1831 m. Gedu­čių dvare­lio inven­toriaus są­rašas. Šį ūkio ap­rašą, dabar sau­go­mą „Žiem­galos“ mu­zieju­je, su­rado J. Šliavas.

⁹⁰ Daugirdaitė-Sruogienė V. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. – 2-asis leid. – V., 1995, p. 120.

⁹¹ Ten pat, p. 37.

⁹² Jablonskis K. XVI a. Lietuvos inventoriai. – Kaunas, 1934, p. 265-270.

⁹³ Šliavas J. Žeimelio apylinkės. – Kaunas, 1985, p. 62-63.

⁹⁴ G. F. Stenderis aktyviai do­mėjosi che­mi­niais reiš­ki­niais, o ypač alche­mija; jam pri­klauso rank­raštis apie „fi­lo­sofi­nį kris­ta­lą“ – nuo­lati­nį alchem­inių ban­dy­mų tikslą.