Svetainės naujienos

Makariūnas Kęstutis

Makariūnas

   

     Kęstutis Makariūnas, g. 1932-04-22 Vilniuje, m. 2021 09 18 – fizikas, eksperimentinės branduolio fizikos Lietuvoje pradininkas; profesorius, habilituotas fizinių ir matematikos mokslų daktaras, paskelbęs darbų iš mokslo istorijos ir mokslo politikos sričių, propagavęs mokslininkų pilietiškumo nuostatas, daug jėgų skyręs Vilniaus kraštui.Makariūnas, gimęs Vilniaus krašto „Ryto“ draugijos lietuvių mokytojų šeimoje, pats daug patyręs gyvenimo negandų, priklausydamas „Senųjų vilniečių ainių klubui“, be mokslo, visą gyvenimą rūpinosi ir lietuvių gyvenimo prieškario Vilniuje atminimo išsaugojimu.

    Senasis vilnietis 1950 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje (tiesa, tuomet jau pakeistu pavadinimu į Vilniaus pirmąją vidurinę). 1955 m. baigė Vilniaus universitetą, o 1959 m. SSRS mokslų akademijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) fizikos ir technikos instituto aspirantūrą. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos ir Fizikos institutuose. Nuo 1960 m. fizikos ir matematikos mokslų kandidatas, po septynerių metų (nuo 1987 m.) fizikos ir matematikos mokslų daktaras. 1993 m. nostrifikuotas habilituotu daktaru (gamtos mokslai). Pasižymėjo veiklumu, buvo labai darbštus, minėtuose akademiniuose institutuose užėmė įvairias administracines pareigas: 1959–1976 m. jis Radioaktyviojo spinduliavimo sektoriaus vadovas, 1977–1989 m. sektoriui tapus skyriumi – jo vedėjas, 1989–1999 m. Branduolinių tyrimų laboratorijos (nuo 1997 m. Branduolinių tyrimų skyriaus) vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas.

    Pagrindinė K. Makariūno mokslinių darbų sritis buvo branduolio fizika.  Jis kartu su juo dirbusiais tyrėjais gvildeno svarbiausias temas: branduolio spektroskopijos metodų naudojimas kietojo kūno mikroskopinės sandaros tyrimams, sužadintųjų branduolių hipersmulkioji sąveika ir Mössbauerio spektroskopija, radioaktyviųjų atomų cheminės aplinkos įtaka radioaktyviojo skilimo konstantoms. Jis pirmasis išmatavo daugelio branduolių radioaktyviųjų virsmų tikimybių cheminius pokyčius. Šie ir kiti skelbtieji tyrimų darbai buvo suregistruoti ir pateikta jų apžvalga 1992 ir 2002 metų bibliografiniuose leidiniuose. Iš viso profesorius paskelbė daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių, parašė dvi knygas.

    Tuo pat metu mokslininkas dirbo pedagoginį darbą ir visada turėjo nemažai mokslinių-visuomeninių pareigų. 1955–1956 m. skaitė fizikos kursą Vilniaus universitete, nuo 1991 m. profesorius, 1993–1999 m. dėstė subatominę fiziką Vytauto Didžiojo universitete. 1989–1991 m. K. Makariūnas Fizikos instituto mokslo tarybos narys, 1992–2002 m. jos pirmininkas. 1994 m. buvo išrinktas į Lietuvos mokslo tarybą, iki 2007 m. jos narys, 1999–2003 m. šios tarybos pirmininkas. Koordinuodamas Tarybos darbą propagavo mokslininkų pilietiškumo ir tuo pagrįstos mokslo autonomijos nuostatas. Švietimo ministerijos teikimu penkiems metams (1999–2006) prof. K. Makariūnas buvo paskirtas Lietuvos mokslo premijų komisijos pirmininku.

    Kęstučio Makariūno atminimas labai svarbus ir Lietuvos mokslo istorikų bendruomenei. Profesorius nebuvo Lietuvos mokslo istorikų renginių ir, apskritai, mokslo istorijos reikalų prašalaičiu. Jei tik galėdavo, jis dalyvaudavo Lietuvos mokslo istorikų konferencijose, kurias keliolika metų pavadinimu Mokslo ir technikos raida Lietuvoje sistemingai organizavo Vilniaus Gedimino technikos universitetas, o taip pat, net ir dažniau lankydavosi Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos rengtose konferencijose Scientia et historia (SH), kurios Lietuvoje subujojo po Atgimimo. Retai K. Makariūnas skaitė pranešimus siaura tema. Jis gilinosi į bendruosius mokslo esmės dalykus, mokslo pilietiškumo klausimus, susietus ne vien su mokslo raida, bet ir raidos plėtotės filosofija, sociologija, su Lietuvos tyrimų ateitimi ir jų vieta nacionalumo ir europietiškumo perspektyvoje. Todėl, manytina, kad dabar jau istoriškai yra reikšmingi jo skaitytų mokslinių pranešimų pavadinimai, nusakantieji jų autoriaus bendrųjų mokslo interesų lauką, mokslo autonomijos nuostatas:

  • Mokslo funkcija mažoje valstybėje (1991),
  • Kokio mokslo Lietuvai reikia (1994),
  • Mokslo pilietiškumo kriterijus (1994),
  • Pirmosios tarptautinės Lietuvos mokslo ekspertizės (1996),
  • Lietuvos mokslo strategijos metmenys (1997),
  • Mokslo ir visuomenės kontraktas (1998),
  • Mokslo vertės ir prioritetų suvokimas kaip tautos istorinio patyrimo pasekmė (1999),
  • Mokslo vaidmens perspektyva: tarp iliuzijų ir realybės (2000),
  • Mokslo kūryba ir demokratijos principai (2001),
  • Branduolio fizikos ir jonizuojančios spinduliuotės matavimo prietaisai Lietuvos mokslo įstaigose 1933–1980 metais (2002, su E. Makariūniene),
  • Mokslo vertinimo rodikliai Europos Sąjungoje (2003),
  • Kokius kelius mokslui rinkomės ir rinksimės? (2004),
  • Iš XX į XXI amžių – epochų iššūkiai Lietuvos mokslui tarp ideologijų ir interesų (2006),
  • Fizikos mokslinių tyrimų institutų pirmtako įsteigimo penkiasdešimtmetis; Mokslo ir aukštojo mokslo raida Lietuvoje per 20 metų: nuo demokratijos iliuzijų iki autoritarizmo tvarkymo (2009),
  • Lemtingas fizikos tyrimų Lietuvoje plėtrai dešimtmetis (1950–1960) (2010),
  • Tradicijos ir dinastijos moksle (2012).

 

    Pateiktieji pranešimų pavadinimai rodo, kad jie ir dabar mums prisimintini bei įdomūs tuo, kaip plačiai juose buvo aprėpta mokslo aktualijų erdvė, laikmetis, gvildentos tematikos tęstinumas. Pamečiui skaityti pranešimai savo seka nuolat papildydavo vieni kitus, nagrinėjamas temas, jie savo turiniu vis toliau plėtojo Lietuvos mokslo raidos ir jos istorijos problematiką.

    Už darbus eksperimentinės fizikos srityje ir mokslinę, mokslo-organizacinę veiklą 1997 m. buvo apdovanotas Lietuvos mokslų akademijos Povilo Brazdžiūno vardine premija, Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2002). Priklausė Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijai, Lietuvos mokslininkų sąjungai, buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos alumnas.

    Kęstučio Makariūno visuomeninei ir mokslinei veiklai visuomet pritarė žmona Eglė Dalia Borutaitė-Makariūnienė – bendražygė, taip pat fizikė, mokslininkė. Mokslo istorikų bendrija ją maloniai prisimena kaip aktyvią mokslo istorikų ir filosofų bendrijos renginių dalyvę, bendrų su vyru ir individualių pranešimų autorę. Svarbiausi veikalai: Radioaktyvusis spinduliavimas ir jo matavimas (su A. Prapuoleniu, 1961); Kasdieniai darbai (2002).

        Pagrindinė literatūra:

  • Kęstutis Makariūnas // Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas (2001);
  • Makariūnas Kęstutis // Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 14 (2008);
  • Kęstutis Makariūnas, fizikas // Lietuvos mokslo istorikų sąvadas (2010);
  • Kęstutis Makariūnas : literatūros rodyklė [1957–2012] / E. Makariūnienė (2013);
  • Prof. Kęstutis Makariūnas 1932 04 22 – 2021 09 18 // Mokslo Lietuva, Nr. 16 (2021).

 

Parengė Algimantas Jakimavičius

Makariunas.2012

fotografavo Laima Petrauskienė