Lietuvos mokslo istorija:

Steponas Kolupaila

Steponas Kolupaila, g. 1892-09-14 Tuminiškėse (Daugpilio apskritis), m. 1964-04-09 South Bend (Indianos valstija, JAV) – hidrologas, inžinierius, Lietuvos upių hidrologijos pradininkas; Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Notre Dame universiteto (JAV) profesorius (1948–1963).

 

1915 m. Kolupaila baigė Maskvos matavimų (geodezijos)  institutą ir pasiliko jame dėstyti; ruošdamasis profesūrai iki 1918 m. dar studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje. Specializavosi hidrometrijos srityje. 1918 m. išleido pirmąją knygą „Hidrometrija“ (rusų k.) – tai buvo pirmasis hidrometrijos vadovėlis Rusijoje. 1921 m. atvykęs į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykloje, o nuo 1922 m. – Kaune įsteigto Lietuvos universiteto Technikos fakultete (nuo 1930 m. tai Vytauto Didžiojo universitetas). Atliko reikšmingus hidrometrinius tyrimus: sukūrė naują metodą upių nuotėkiui žiemą skaičiuoti, kai upė visai ar iš dalies teka po ledu (1928), pasaulinėje hidrologinėje literatūroje šis metodas vadinamas kintamųjų žiemos redukcijų arba „lietuviškuoju“ metodu; sudarė formules maksimaliems debitams skaičiuoti; susistemino ir paskelbė duomenis apie Nemuno matavimus. Daug dėmesio skyrė hidrografiniams Lietuvos vandenų tyrimams: išmatavo ir apskaičiavo upių ilgius, nuolydžius, baseinų plotus. Šių tyrimų pagrindu parengė knygas apie Nevėžį ir Nemuną. 1939–1940 m. išleista knyga „Hidrometrija“ (2 tomai), kuri buvo puikiai įvertinta tarptautiniu mastu kaip vienas pilniausių to dalyko tuometinių veikalų. Taip pat jis įsteigė Hidrometrijos biurą bei hidrometrinių prietaisų taravimo (kalibravimo) laboratoriją, aptarnavusią visas tris Baltijos valstybes. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. pradėjo dėstyti Notre Dame universitete (JAV), kur suprojektavo ir įrengė hidraulikos laboratoriją. Pirmasis pasaulyje sukaupė ir paskelbė (1961) išsamią hidrometrijos bibliografiją su anotacijomis, apimančią apie 7370 darbų ir 4500 autorių.

 

Kolupaila yra parašęs daugiau kaip 200 mokslinių darbų. Taip pat daug dirbo populiarinant inžinieriją ir gamtos mokslus: paskelbė daugybę straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose, skaitė paskaitas per Lietuvos radiją, redagavo žurnalus. Be to, parašė kelis šimtus straipsnių „Lietuviškajai enciklopedijai“ Lietuvoje (1933–1944) ir „Lietuvių enciklopedijai“ JAV (1953–1969).

 

Svarbiausi veikalai: Гидрометрия [Hidrometrija] (1918); Nemuno ties Kaunu 18771925 m. matavimai (1925); Žiemos debito skaičiavimas // Technika, (Nr. 4, 1928); Nemuno matavimai Smalininkuose 18111930 metais: Hidrometrinis metraštis II (1930); Mūsų vandens keliai (1933); Nevėžis: hidrografinė studija (1936); Hidrometrija (I-II t., 1939-1940); Nemunas (1940, papildyta 1950); Bibliography of Hydrometry [Hidrometrijos bibliografija] (1961).

 

Pagrindinė literatūra: J. Gimbutas, J. Danys Steponas Kolupaila (1974); K. Kilkus Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui (2002).

 

Romualdas Juzefovičius

Įrašas paskelbtas 2016 m. liepos 17 d.