Lietuvos mokslo istorija:

Adolfas Jucys

Adolfas_Jucys

Adolfas Jucys, g. 1904-09-12 Klausgalvų Medsėdžiuose (Salantų valsčius), m. 1974-02-04 Vilniuje – fizikas, pasaulyje plačiai žinomas daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjas, šiuolaikinės teorinės fizikos Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslo organizatorius; fizikos ir matematikos mokslų daktaras (1951, dabar atitinkantis habilituotą daktarą), Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedros vedėjas (1941–1971), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1953), Fizikos ir matematikos instituto direktorius (1956–1963). Pagrindinė tyrimų sritis – kvantinė atomo teorija.

 

Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, Adolfas Jucys pradėjo dirbti šio universiteto Fizikos katedroje laborantu. Joje buvo plėtojami tik eksperimentinės fizikos darbai. Tačiau Jucys savarankiškai įsigilino į kvantinę mechaniką ir ėmėsi spręsti neseniai pasiūlytas Hartree ir Foko lygtis kalio atomui. Siekdamas pagilinti savo žinias, tobulinosi Anglijoje pas jo taikyto metodo pradininką Douglas Hartree, vėliau stažavosi Kembridžo universitete. 1941 m. Vilniaus universitete Jucys apgynė daktaro disertaciją, skirtą anglies atomo ir jonų teoriniam tyrimui, ir buvo paskirtas Teorinės fizikos katedros vedėju.

 

Karo metais ir pokariu Jucys ruošė ir skaitė studentams įvairius fizikos kursus. Jam teko imtis ir mokslo organizavimo veiklos: vadovauti Aukštųjų mokyklų valdybai, vėliau – Vilniaus pedagoginiam institutui. Tačiau Jucys atkakliai tęsė ir atomo teorijos darbus. Jam SSSR Aukštoji atestacinė komisija pripažino tik mokslų kandidato laipsnį, tad jis nuvyko rengti antrosios disertacijos į Leningradą pas kitą atomo teorijos autoritetą – Vladimirą Foką. Pastarasis buvo pakeitęs tyrimų sritį, tad Jucys, tik konsultuojamas Foko, išplėtojo kelis patikslintus atomo teorijos metodus. Jis pasiūlė Hartree ir Foko lygčių – svarbiausių atomo teorijos lygčių – esminį apibendrinimą, kuriuo atsižvelgiama į elektronų konfigūracijų sumaišymą. Taip pat Jucys numatė būdą, kaip sudėtingesniems atomams apibendrinti kitą patikslintą metodą – dalinį kintamųjų atskyrimą. 1951 m. Leningrado universitete jis apgynė mokslų daktaro disertaciją.

 

1953 m. A. Jucys buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir iš karto – skyriaus akademiku sekretoriumi, nors ir nepriklausė komunistų partijai. Tapęs vienu iš Lietuvos mokslo vadovų ir organizatorių, Jucys tuo svarbiu mūsų mokslui laikotarpiu formavo pagrindines fizikos ir kitų gamtos mokslų kryptis. Jis organizavo pirmąjį Lietuvoje Fizikos ir matematikos institutą ir jam vadovavo. Jucio įžvalgumo ir atkaklumo dėka Lietuvoje dar 1962 m. Fizikos ir matematikos institute pradėjo veikti pirmasis universalus kompiuteris, tada vadintas elektronine skaičiavimo mašina, buvo įkurtas skaičiavimo centras. A. Jucio iniciatyva pradėtas leisti pagrindinis Lietuvos fizikų žurnalas „Lietuvos fizikos rinkinys“ bei įkurta Lietuvos fizikų draugija.

 

Jau doktorantūros metais Vilniuje Jucys ėmė burti mokinių grupę, kartu su jais patikslintais metodais nagrinėjo atomų savybes, suformulavo dvielektronių būsenų modelį. Tie darbai pralenkė analogiškus tyrimus Vakarų šalyse, tačiau ten dėl SSSR mokslo izoliacijos buvo atrasti pavėluotai. Net 49 Jucio vadovauti fizikai apgynė mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) disertacijas (13 jų vėliau tapo habilituotais daktarais). Kai kuriuos savo mokinius Jucys nukreipdavo ir į kitas teorinės fizikos sritis: molekulių, kietojo kūno, atomo branduolio teoriją, matematinę fiziką. Taigi A. Jucys sukūrė pirmąją ir pačią gausiausią mokslinę fizikos mokyklą Lietuvoje, vadinamą Jucio, arba Vilniaus teorinės fizikos, mokykla; ji apėmė ne tik atomo, bet ir daugelį dabar Lietuvoje plėtojamų teorinės fizikos šakų.

 

Jucys su bendraautoriais paskelbė 253 mokslinius straipsnių, juose išplėtojo sudėtingų atomų su atvirais elektronų sluoksniais teoriją ir ją taikė atomų spektrams tirti. Jis didelį dėmesį teikė ir apibendrinantiems darbams – kartu su mokiniais išleido tris monografijas. Pirmojoje iš jų – „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“ buvo pateiktas kvantmechaninės judėjimo kiekio momento teorijos originalus ir efektyvus apibendrinimas, naudojantis grafinę techniką judėjimo kiekio momento dydžiams vaizduoti ir veiksmams su jais atlikti. Monografiją išleidus anglų kalba Vakarų šalyse atėjo ir tarptautinis pripažinimas. Jucys buvo kviečiamas skaityti apžvalginių pranešimų tarptautinėse konferencijose, paskaitų pagrindiniuose mokslo centruose, išrinktas trijų tarptautinių mokslo žurnalų ir periodinių leidinių redakcinių kolegijų nariu. 1969 m. A. Jucys organizavo Vilniuje tarptautinį simpoziumą atomų ir molekulių teorijos klausimais. Jis taip pat vadovavo darbo grupei, kuri koordinavo atomo teorijos tyrimus SSSR. 1945–1990 m. laikotarpiu A. Jucys buvo labiausiai cituojamas Lietuvos mokslininkas pagrindiniuose pasaulio mokslo žurnaluose. Jo darbai ir dabar yra plačiai naudojami: anot duomenų bazės „Web of Science“ jie po 1990 m. buvo cituoti prestižiniuose fizikų žurnaluose daugiau kaip tūkstantį kartų.

 

Svarbiausi veikalai: Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas (kartu su J. Levinsonu ir V. Vanagu, rusų k. 1960, anglų k. 1962, 1964); Judėjimo kiekio momento teorija kvanti­nėje mechanikoje (kartu su A. Bandzaičiu, rusų k. 1965, 1977); Atomo teorijos matematiniai pagrindai (kartu su A. Savukynu, rusų k. 1973); Rinktiniai darbai. Daugiaelektronių atomų teorija (rusų k. 1978).

 

Pagrindinė literatūra: R. Karazija Žalias teorijos medis (2003, elektroninis pataisytas variantas 2014); Akademikas Adolfas Jucys (sud. R. Karazija) (2004).

 

Romualdas Karazija

Įrašas paskelbtas 2015 m. lapkričio 28 d.