Theodor Grotthuss, Theodor von Grotthuss (Teodoras Grotusas, Teodoras fon Grotusas), g. 1785-01-20 Leipcige, m. 1822-03-26 Gedučiuose (Vaškų valsčius), gyveno ir dirbo tėvų dvarelyje Gedučiuose šalia Žeimelio. Šis, iš Kuršo didikų kilęs fizikochemikas, stažavosi Paryžiuje ir Neapolyje (1803–1806), buvo išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu (1807), Turino mokslo ir menų akademijos (1808) bei Miuncheno mokslų akademijos (1814) nariu korespondentu, Kuršo literatūros ir meno draugijos (1817) nariu, Dorpato (Tartu) universiteto chemijos profesoriumi (1814 m., bet dėl įvairių priežasčių nepradėjo eiti pareigų). Pagrindinės tyrimų sritys – elektrochemija ir fotochemija.
1805 m. Theodoras Grotthussas Romoje paskelbė pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją, pagrįstą medžiagų poliškumo ir šuolinių sąveikos aktų grandinės idėja (1806 m. perspausdinta pagrindiniame chemijos žurnale „Annales de chimie“). Tirdamas šviesos sąveiką su medžiaga 1815 m. jis suformulavo fosforescencijos dėsnį – šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros, o 1818 m. atrado svarbiausius fotochemijos dėsnius: cheminę reakciją sukelia tik medžiagos sugerta šviesa; reakcijos produktų kiekis priklauso nuo šviesos intensyvumo ir trukmės.
Beveik vienu laiku (1820) su T. J. Seebecku, bet nepriklausomai nuo jo, Grotthussas nustatė, kad srovė, tekėdama druskos tirpale sumirkytu lininiu siūlu, kreipia kompaso rodyklę, tuo įrodoma, jog metalu ir tirpalu tekančios elektros srovės yra tos pačios prigimties. Jis atrado kapiliarinį elektrizacijos reiškinį, skatinantį nuosėdų atsiradimą pažeistame paviršiuje (reiškinys, kuris, iš naujo atrastas daugiau kaip po 70 metų, buvo pavadintas elektrostenolize). Grotthussas sukonstravo cheminį fotometrą, kuris tiko laikui matuoti, tyrė metalų dendritų augimą, dujų užsiliepsnojimo, degimo bei sprogimo reiškinius; pastarieji duomenys liudijo, kad juos dabar jau galima susieti su grandininių cheminių reakcijų sritimi; svarbu pažymėti tai, kad minėti tyrimai sukūrė prielaidas sukonstruoti saugią (nesukeliančią sprogimo) šachtininkų lempą. Jam pavyko sukurti naujus cheminės analizės būdus, susintetinti kelis junginius; atlikdamas bandymus su savimi ir vivariume su naminiais gyvūnais, tyrė rodanidų toksiškumą ir nustatė jų tinkamumą gydyti vidurių negalavimus. Jis yra ir organinių junginių elektrolizės pradininkas. Savo sukurtu analizės būdu tyrinėjo Smardonės (dabar Likėnų) mineralinius šaltinius; pasiūlė originalią Biržų rajono karstinių įgriuvų priežasties aiškinimą, artimą šiuolaikiniam. Moksle apie meteoritus jam priklauso vertingi samprotavimai apie jų kilmę. Turėjo vienintelį savo mokinį Heinrichą Rosę (1795–1864), vėliau garsų chemiką analitiką.
Gamtos mokslams buvo reikšminga Grotthusso elektrolizės ir šviesos sąveikos su įvairiais kūnais tyrimai, kurių rezultatus jis panaudojo kurdamas cheminių ir fizikinių procesų modelį. Pagal jį gamtoje viešpatauja nuolatinė, elektrinės prigimties šuolinių sąveikų grandinė. Tai universali reiškinių interpretavimo schema. Ji pasitarnavo XIX a. mokslininkams, kuriantiems elektrodinamikos pradmenis ir kertines dabarties mokslo sąvokas.
Svarbiausi veikalai: Mémoire sur la décomposition de l’eau et des corps qu’elle tient en dissolution à l’aide de l’éléctricité galvanique [Traktatas apie vandens ir jame ištirpusių medžiagų skaidymą galvanine elektra] (1805); Physisch-chemische Forschungen Bd. 1 [Fizikiniai cheminiai tyrimai t. 1] (1820), Abhandlungen über Elektrizität und Licht [Traktatai apie elektrą ir šviesą, išspausdinta leidinyje Ostwald’s Klassiker der exakten Wissenschaften Nr. 152] (1906).
Pagrindinė literatūra: A. Žvironas Theodor von Grotthuss (1938); Я. П. Страдынь Теодор Гротгус 1785–1822 (1966); J. A. Krikštopaitis Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss (2001); J. A. Krikštopaitis. Gyvenimas paaukotas mokslui. Dramatiška Theodoro Grotthusso istorija (2016).
Juozas Algimantas Krikštopaitis
Įrašas paskelbtas 2016 m. balandžio 10 d.
TEKSTAI APIE THEODORĄ GROTTHUSSĄ
Medžiaga paskutinį kartą papildyta 2016 m. balandžio 11 d.
